PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541 PAMNASY S ABS METAI

šV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

E AUNAS LV, ABS a MELIA

Nihil obstat. Praelatus A. Dambrauskas

IMPRIMATU R. Datum Kaunae, die 20. VI. 1932 anni.

C. Šaulys, Vicarius Generalis, (L. S.) Praelatus S. S.

35897 ,

Nr. 1460

OAS

„Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto g. Nr. 2

Pratartis

Ateitininkų ideologija penktame organizacijos gyvavimo penkmetyje yra jau tokia idėjų visuma, kuri negali būti vienu pažvelgimu aprėpta ir pasisavinta. Jau vienas tik tas faktas, kad ateitininkų ideologijos pagrinde glūdi universalinė katalikų pasaulėžiūra, padaro tai, kad ši ideologija giliausioje savo esmėje ir išsivystyme nėra apribota nei į platumą, nei į gilumą, nei į aukštumą. Vadinasi, nežiūrint į tai, kokia yra aktuali ateiti- ninkų sąmonė ideologinio susipratimo klausimuose, jų ideologija, atremta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, kuriai sudaryti dirbo ištisi amžiai ir nesuskaitomos žmonių kartos, principialiai yra neišse- miama savo turtingumu: ir tolimesnės pažangos galimybėmis.

Antra priežastis, kuri didina ateitininkų ideologijos sudė- tingumą, yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų pasaulėžiūrą prie vietos ir laiko aplinkybių. Ateitininkai gyvena Lietuvos krašte, sudaro lietuvių tautos dalį ir dargi gyvuoja XX šimt- metyje. Universalinė sudėtinga pasaulėžiūra, pritaikyta prie šių konkretinių aplinkybių, sudaro sudėtingus sintetinius nusista- tymus, kurie nėra paprasto primityvumo padaras. Šituose nusi- statymuose pasireiškia arba bent privalo pasireikšti ilgos tradi- cijos, dideli kultūriniai laimėjimai ir kilnios religinės intencijos. Žodžiu tariant, ir nusistatymai gyvenimo statomuose konkreti- niuose klausimuose yra katalikams subtilūs ir sudėtingi dalykai.

Dauguma eilinių ateitininkų nė nespėja net, kiek svarbu ideologiniai ateitininkų klausimai tinkamai išspręsti akivaizdoje iš vienos pusės universalinės katalikų pasaulėžiūros, o iš antros pusės — tų konkretinių gyvenimo aplinkybių, kuriose ateitinin- kams tenka gyventi. Juk yra aišku, kad čia negali būti įžeista nei katalikiškoji pasaulėžiūra nei normali gyvenimo eiga. Nusidėję katalikiškajai pasaulėžiūrai, ateitininkai negalėtų pretenduoti į katalikiškosios jaunuomenės titulą; apsilenkę su teisėtais gyve- nimo reikalavimais, jie savaime būtų išbraukti iš gyvenimo.

LA 22

Taigi iš vienos pusės ateitininkų ideologijos sudėtingumas, o iš antros pusės teisingo ideologinio jų susipratimo bei nusista- tymo svarbumas reikalauja iš jų ypatingo susirūpinimo ideolo- giniais klausimais ir atsidėjimo ideologinėms studijoms. Tuo tarpu iki šiolei nėra dar nė vieno veikalo, kuris maždaug pilnai apimtų jų ideologijos visumą, kad ir tame netobulame stovyje, kokiame ji šiuo metu yra. "Tą trūkumą šio rinkinio sudarytojas "tikisi bent iš dalies užpildyti.

Jam teko kiek specialiau padirbėti ateitininkų ideologijos srityje, einant, taip sakant, pašauktuoju savo palinkimu. Jis su pamėgimu dirbo šitą darbą ir dabar tik gailisi, kad leido save nuo jo atitraukti prie labiau praktinio vadovavimo darbo, kuris netiko nei išvidiniam jo pašaukimui nei silpnoms jo jėgoms. Šitas nukrypimas tikriausiai bus žymiose dalyse kaltas, kad ateitininkų ideologija tegali šiuo metu pasirodyti vien tik gana žalios me- džiagos išvaizdoje, bet ne susistemintu ir sukodifikuotu pavidalu. Laukti, kol tokiu pavidalu galima būtų paleisti viešumon ateiti- ninkų ideologija, gal, reiktų dar gana ilgai, juo labiau, kad nepa- darius menkos pradžios, negalima tikėtis ir geresnės ateities.

"Į šį rinkinį įėjo ne tik grynai asmeniški rinkinio sudarytojo raštai, bet ir tie mažiau ar daugiau oficialūs sutelktiniai aktai, kurių projektavime ir redagavime jam artimai teko dalyvauti. Prie aktų, į kuriuos rinkinio sudarytojas neturi autoriškumo teisių, visų pirma priklauso visi aktai, įėję į antrąjį rinkinio skyrių, įvardytą „Oficialioji ateitininkų ideologija“. Šiame skyriuje pir- muodu. skirsniu, išplėstoji ir sutrauktoji ateitininkų principų bei pareigų redakcija, sudaro, taip sakant, įstatymo leidžiamojo or- gano, būtent, Reorganizacinės Palangos Konferencijos, aktus. Einą toliau keturi Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimai yra taip pat oficialieji ateitininkų organizacijos aktai, nors ir sudaryti vykdomojo vadovavimo tvarkoje.

Tarp neoficialiųjų aktų yra tik du, į kuriuodu rinkinio sudarytojas neturi autoriškumo teisių, t. y. „Romuvos pradmens“ pirmajame skyriuje ir „Bendroji Politinio Centro Ideologija“ tre- čiajame skyriuje. Šitų dviejų aktų svarstyme ir redagavime yra dalyvavęs ateitininkų sendraugių būrelis, kuris buvo net susior- ganizavęs į Romuvos Draugiją, kuri dėl savo neveiklumo yra jau dabar susilikvidavusi. ,,„Romuvos pradmens“ pirmoje savo redakcijoje buvo suformuluoti 1918-1919 m. Šveicarijoje be są-

a 1

ryšio su ateitininkų organizacija. Radę paskui pritarimo rinktinių ateitininkų sendraugių grupėje ir naujai pataisyti, jie yra įgavę didesnės ideologinės reikšmės ateitininkų gyvenime. „Bendroji politinio centro ideologija“ buvo tos pačios sendraugių grupės apsvarstyta ir pataisyta, kaipo grynai teorinė platforma, kurioje, grupės supratimu, galėtų sueiti didžiausia katalikų dauguma, ir iš kurios katalikai neturėtų išsilenkti politiniame savo veikime. Šitas ideologinis aktas turi todėl grynai idėjinės reikšmės ir jokia prasme nėra surištas su organizaciniu ateitininkų gyvenimu. Tas pats reik pasakyti ir apie anksčiau paminėtus „Romuvos prad- menis“. Jei jie rado vietą pirmajame skyriuje tarp „Paruošiamųjų ideologinių formulavimų“, tai vien todėl, kad jų dvasioje buvo parašytas autoriaus straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“, kuris paskui patarnavo platesniu pagrindu, ant kurio galėjo susi- daryti pirma oficialioji ateitininkų principų bei pareigų redakcija. Todėl visai teisinga „Romuvos pradmens“ ir rinkinio sudarytojo straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“ laikyti artimesniais paruošiamaisiais ideologiniais formulavimais, kurie, žinoma, savo ruožtu remiasi visu ankstybesniu ideologiniu ateitininkų išsivys- tymu. Faktinai šis rinkinys yra ne kas kita, kaip tęsinys rinkinio „Mūsų idėjos“, kuris pasirodė Kaune 1922 m., kaipo „Ateities“ leidinys 25.

Visi trečio ir ketvirto skyriaus aktai, kaipo susidariusieji laisvos privatinės iniciatyvos ir ideologinio projektavimo tvarkoje, neturi oficialinės reikšmės, nors, rinkinio sudarytojo giliu įsitiki- nimu, ir yra surašyti katalikų pasaulėžiūros ir nuoseklios ateiti- ninkų linijos dvasioje.

Beveik visi spausdinami čia rašiniai, išskyrus keturis iš jų. būtent: „Bendroji politinio centro ideologija“, ,,„Vedamosios idėjos moterų klausimui spręsti“, „Ateitininkų vėliavą pašventinant“ ir „„Vedamosios idėjos naujų tautinių šokių reikalu“, buvo įdėti įvairiais laikais į įvairius spaudos organus, kuriuos rinkinio suda- rytojas laikė dabar reikalinga tiksliai nurodyti atitinkamuose iš- našuose. Rašiniai dedami į šį rinkinį be esminių pakeitimų. Jo sudarytojas tesistengė vien, tiesa — ant greitųjų, išlyginti ra- šybą, terminologiją ir šiaipjau visai aiškius formalinius teksto trūkumus.

Baigdamas šitą pratarties žodį, rinkinio sudarytojas negali nepareikšti pageidavimo, kad iki jubiliejinio 25 metų ateitininkų

EPR

gyvavimo kongreso, kuris turi įvykti 1935 metais, ateitininkų ideo--

logija būtų labiau susisteminta, sukodifikuota ir sukonkretizuota, kad kongresas galėtų priimti oficialioje redakcijoje pilnesnę ir tobulesnę ateitininkų ideologiją. Tuo tarpu tegul šis rinkinys tarnauja ideologiniam ateitininkų susipratimui ir nusistatymui.

Pirmasis skyrius

Paruošiamieji ideologiniai formulavimai

I. Romuvos Pradmens *)

1. Romuvos pagrindas ir tikslas

Kilusi iš tautinės lietuvių kultūros pagrindo Romuva yra savo siekimu pilnutinio gyvenimo draugija: ji spiečia artimo nusi- statymo žmones ir stengiasi laisvo susidraugavimo keliu pakelti į aukščiausią laipsnį individualinį bei kolektyvinį lietuvių visuo- menės kuriamąjį veiklumą, kiek to reikalauja tobūlas Tautos, Valstybės ir Katalikų Bažnyčios klestėjimas.

2. Romuvos idealas

Idealas, prie kurio Romuva eina, yra pilnutinis gyvenimas, t. y. toks, kuris, jungdamas prigimtuosius ir antgamtinius veiks- nius, derina sutartinėje prigimtį, kultūrą ir religiją. Romuvietis tad privalo būti sykiu kūnininku, kultūrininku ir dvasininku gerąja šitų žodžių prasme.

3. Prigimtis

Romuva aukštai vertina prigimties dovanas žmogaus gyve- venime ir todėl stengiasi jas ugdyti sutartinai su idealiniu žmogaus uždaviniu. Šitam tikslui ji saugoja ir gaivina lietuvių tautoje teigiamąsias padermės ypatybes, besireiškiančias: a. sekant kos-

minį ritmą, b. valdant materialini pasaulį, c. kuriant savai- mingu būdu.

4. Kultūra

į Romuva stengiasi kurti bei vykdyti visuotinę kultūros sin- tezę. Joks kultūrinis žmogaus dvasios laimėjimas, nežiūrint į tai, kada ir kame jis yra apsireiškęs, neprivalo būti romuvie- čiams svetimas, nes tautinė lietuvių kultūra pašaukta būti savo

*) Spausdinti 1921 m. Romuvos 1 nr, 15—19 p. Vėliau kiek taisyti ateitininkų sendraugių būrelio.

74

turiniu tiek pat universalinė, kiek savo lytimi jinai yra indi- vidualinė.

a. Žinija. — Plačioje žinijos dirvoje Romuva nusistato tąja sintetine linkme, kuri eina nuo! Aristotelio per šv. Tomą Akvinietį ir pasiekia mūsų laikų atnaujinto integralinio sintetizmo pavidalu.

b. Praktinis veikimas. — Griežtai laikydamasi savo vei- kime krikščioniškosios etikos, Romuva lygiai rūpinasi tiek indi- vido, tiek ir visuomenės reikalais. Šituo tikslu ji deda sintezėn tai, ko yra teisingo ir individualizme (individo pirmenybė), ir kolektivizme (visuomenės pirmenybė). Šitokiu būdu Romuva yra pasiryžusi tarnauti tikram demokratizmui, kuris, nesitenkin- damas viena katra iš šitų dviejų kraštutinių pakraipų, privalo vykdyti tokią visuomenės santvarką, kur jos nariai, visi drauge ir kiekvienas skyrium, turėtų daugiausia lygių, laisvės bei ge- rovės, teisių.

c. Menas. — Matydama mene aukštesnę materialinio gy- venimo lytį, būtent — tokią, kur tarsi apčiuopiamai apsireiškia grožis, t. y. ta pati ideali pirmapradė, kuri kitaip vertus yra tiesa ir gėris, — Romuva kelia aikštėn tikrą meno reikšmę. Ji laiko dailiąją kūrybą trečia kultūrinio veikimo sritimi, lygiai teisėta su kitom. dviem (religija ir dora), ir jos organizacijai nesi- gaili pastangų. Atsižvelgdama tarp kitko į auklėjamąją meno rolę visuomenės gyvenime, Romuva ypatingai vertina tą simbolinį doros ir meno derinimą, kuris sudaro religinio meno pagrindą ir kuris taip yra artimas tautinei lietuvių dvasiai.

5. Religija

Kaip prigimtis, kultūros netvarkoma, virsta neproduktyvia jėga, taip kultūra, nustojusi religijos, tampa lytimi be tikro tu- rinio. Matydama tad religijoje aukštesnė kultūros prasmę, Romuva laiko vieninteliai tikra tą religinės organizacijos lytį, kuri reiškiasi Katalikų Bažnyčioje. Pagal tris pagrindines kultūros sritis, jai lygiai rūpi gaivinti lietuvių visuomenėje šiuos tris bažnytinio: gyvenimo apsireiškimus:

a. Dogmų išpažinimas. — Laikydama Katalikų Bažnyčią neklaidinga apreikštųjų tiesų saugotoja bei skelbėja, Romuva žadina lietuvių visuomenėje tikybinę katalikybės sąmonę, kuri privalo apimti visas žmogaus gyvenimo sritis. Tai, kas gamtos srityje įgaunama jusliniais kosmiškųjų apraiškų patyrimais, kas.

= 15

kultūros srityje organizuojama proto galia, kaipo moksliškoji žinija, ir kas pagaliau religijos srityje apreiškimo skelbiama, —- visa tai romuvietis stengiasi suvesti sutartinėn aukščiausioje visuo- tinės žinijos sistemoje.

b. Šventųjų bendravimas. — Atsižvelgiant į tai, kad Kata- likų Bažnyčia yra tikriausia visuotinio susidraugavimo lytis, Ro- muva gaivina lietuvių visuomenėje religinio bendravimo jausmą bei įpročius. Romuvietis tad stengiasi būti nevien vardu, bet ir visa savo būtybe gyvu nariu tos idealios visuomenės, kur žmonės protingai valdo materialinį gamtos gaivalą, tarpusavy tvarkosi laisvės, lygybės ir meilės principais, ir sykiu patys laisvai pasi- duoda religiniam autoritetui, kurio aukščiausiu individualiniu apsireiškimu yra vyriausioji Romos popiežiaus valdžia.

c. Sakramenialinė praktika. — Tikėdama, kad sakramen- talinė praktika keičia pasaulį pagal aukščiausius religijos reikala- vimus, Romuva laiko ją privalomą kiekvienam romuviečiui ir prie jos skatina lietuvių visuomenę. Tai, kas gamtos srityje apsireiškia kaipo savaimingos kūrybos versmė, kas kultūros srityje įgauna dailiojo meno lytį, tai religijos srityje vainikuojama sakramentaliniu gyvenimu. Šituo vardu pareiškiama tiek sakra- mentų, tiek ir sakramentalijų praktika, nes abiejuose atvejuose materialinis prigimtasis gyvenimas keičiamas pagal aukštesnė religinę idėją.

6. Veiksena

Sudarydama vieną laisvo susidraugavimo lytį, Romuva at- lieka padedamąją rolę tiek atžvilgiu į individus, tiek ir atžvilgiu į tokias organizacijas, kokiomis yra ekonominis organizmas, valstybė, Bažnyčia. Ji stengiasi padidinti pirmųjų veiklumą ir teikia pagalbos antrosioms, kiek jųjų klestėjimas reikalauja bei priklauso nuo laisvai suorganizuotos iniciatyvos. Savo veikime Romuva yra tvirtai pasiryžusi griežtai laikytis visose gyvenimo srityse krikščioniškosios etikos principų.

a. Socialinė akcija. — Laikydamasi socialinio gyvenimo srityje krikščioniškojo solidarizmo principų, Romuva norėtų ma- tyti ekonominiame žmonijos gyvenime solidarinio gamtos val- dymo lytį, kur bendromis jėgomis intensyviai gaminama ir tei- singai išdalijama tarp žmonių materialinės gėrybės. Norėdama

AP

eiti šita linkme, Romuva remia ir steigia visokių rūšių koopera- tyvus, lavindama sykiu darbininkuose ir vartotojuose solidarinius gamybos bei suvartojimo įpročius. Be to, laikydama socialinę šių dienų santvarką ne tik netobulą, bet dažnai 17 neteisingą, Romuva dirba naudai gilių socialinių reformų, kurios turėtų pa- remti visuomenės santvarką liaudies (fizinis triūsas) ir šviesuo- menės (intelektualinis darbas) solidarumu.

b. Politika. — Romuva kelia krikščioniškosios politikos įbalsius, t. y. pagrindžia visą politinį savo veikimą krikščioniš- kosios etikos principais“ Romuvos supratimu, krikščioniškoji politika yra iš pagrindo demokratinė politika, nes vien krikščio- nybė tepajėgia visiškai suderinti nelygstamąją individo vertę, bendrą visiems žmonėms, su visuomenės autoritetu. Todėl Ro- muva lygiai rūpinasi ir laisvės ir tvarkos reikalais, stengdamasi juos derinti prigimtosios ir apreikštosios teisės dėsniais. Norė- dama matyti valstybės valdžioje tvirtą visuomenės autoritetą, kuris tikrai laiduotų laisvę ir palaikytų tvarką, ji dirba demokratiniam valstybinės valdžios sutvarkymui.

c. Religinė akcija. — Dogmų srityje, ir apskritai religinio bei dorinio gyvenimo dalykuose, Romuva visiškai pasiduoda Ka- talikų Bažnyčios autoritetui, jo kompetencijos ribose. Ji nesi- savina jokių Bažnyčios prerogatyvų ir, jei siekia religinių tikslų, tai vien tiek ir taip, kiek ir kaip pati Bažnyčia reikalauja savo akcijai kultūrinės pagalbos. Romuva tad rūpinasi, kad kultūrinis jos veikimas stiprintų plačioje visuomenėje religinę iniciatyvą.

7. Tautinis gyvenimas

Būdama savo pagrindu tautinės lietuvių kultūros reiškėja, Romuva derina liaudies kultūrą, patiekiančią individualinę tau- tybės lytį, su šviesuomenės kultūra, suteikiančia šitai lyčiai visuo- tinio turinio, t. y. stengias apreikšti visuotinį pilnutinio gyvenimo idealą tautinės lietuvių individualybės lytyse.

8. Moterų uždaviniai

Romuva pripažįsta ir vyrams ir moterims lygias moralines bei politines teises, nors sykiu nepamiršta, kad vyrų ir moterų pašaukimas nėra vienodas, ir kad jų uždaviniai dažnai esti skir- tingi. Kad moterys lemiai atsakytų savo pašaukimui ir atliktų

savo uždavinius, Romuva laiko būtinu dalyku tinkamai sutvar- kyti jų auklėjimą bei lavinimą. Be to, matydama svarbią moterų reikšmę šeimos ir visuomenės gyvenime, Romuva kelia jų inicia- tyvą, tikėdamasi, kad sąmoningas moterų veiklumas jų pašau- . kimo dalykuose yra viena iš svarbiausių sąlygų, nuo kurių par- eina Romuvos idealų laimėjimas tikrovėje.

II. Ateitininkų principai ir pareigos *)

Įžanga. — Įvedamosios pastabos apie principus bei pareigas.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities orga- nizacijos kilme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine Ateities organizacijos esme.

II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos uždavinių atžvilgiu.

1. Patriotizmo principai bei pareigos tautiniame gyvenime.

2. Katalikiškumo principai bei pareigos religiniame gy- venime.

3. Inteligentiškumo principai bei pareigos intelektualiniame gyvenime.

4. Veiklumo principai bei pareigos visuomeniniame gy- venime.

Pabaigos žodis. — Šis tas apie Ateities organizacijos reikalą.

Įžanga Įvedamosios pastabos apie principus ir pareigas Kalbėti apie principus bei pareigas, reiškia kalbėti apie da- lykus, kurie labai dažnai yra žmonėms įkyrūs tuo, kad jie yra atitrauktiniai, vadinasi, jie verčia galvoti, ir kad jie ragina daryti ne tai, kas norima, kas malonu ir naudinga, bet tai, kas priva- loma, vadinasi, — jie verčia kovoti visų pirma su savimi. Šitų

*) Referatas, skaitytas Kaune 1925 m. rugpiūčio 12 d. per jubiliejinį Ateitininkų Sąjungos Kongresą, 15 metų sukakus nuo organizacijos įsikūrimo. — Spausdinta 1925 m. Ateities jubiliejiniam numeryje 1910—1925 m., 33—79 p. ir Židinio 1925 m. 8—12 nr., 225—268 p.

35897

Era

dviejų priežasčių pakanka, kad žmonės, paskendę gyvenimo praktikoje ir kasdieniniuose įpročiuose, jaustų nesąmoningą pa- linkimą niekinti įkyrias jiems kalbas apie principus bei pareigas. Todėl iš žmonių, vienašališkai įsivariusių į veikimo karštį, taip dažnai tenka patirti keistas nusistatymas kalbamuoju klausimu: jie su išdidžiu pasigailėjimu laiko teoretikais idealistais tuos, kurie rimtai yra susirūpinę principų bei pareigų klausimu, — ir fak- tinai mato realinį praktiškumą atsipalaidavime nuo principų ir. kas seka neišvengiamai toliau. lengvabūdžiame apsidirbime su savo pareigomis.

Savo laimei šiandien neturiu reikalo įtikinėti panašius gy- venimo bei veikimo filisterius, t. y. pasenusius dvasia žmones. nes turiu prieš save žmones, kurie susirinko čia į Ateities kongresą kaip tik todėl, kad jų širdyse dega jaunasis idealizmas, nesugun- dytas tamsiais gyvenimo viliojimais. Šitas jaunasis idealizmas, gimstąs savaimingai iš jaunatvės prigimties. jei ir neatneša su savimi tikslaus teorinio principų bei pareigų supratimo ir prak- tinio sugebėjimo juos realizuoti gyvenime bei veikime, tai iš kitos pusės jo prigimčiai taip pat nepritinka tasai ciniškas paneigimas principų bei pareigų, kuris charakterizuoja surūgusius filisterius. Todėl tikiuosi, kad kalbamasis nusiteikimas leis mano gerbia- miesiems klausytojams ryžtis kiek patverti tame gana sausame minties darbe, kurio reikalauja principų bei pareigų klausimas.

Visų pirma svarbu tinkamai suprasti. mūsų atveju, principo bei pareigos prasmė. "Taigi, kas yra principas ir kas yra pareiga? — Principas turi įvairios prasmės įvairiose žmogaus protinio

„gyvenimo srityse. O mums ypatingai turi rūpėti praktinis gyve-

nimo bei veikimo principas, kaipo jų dviejų pradžia, arba pradas: principium, iš kur yra kilęs principo terminas, kaip žinome. lotyniškai reiškia pradžią. Šitoje praktinėje srityje principas yra bendras proto teigimas, kuriuo nustatoma tai, kas privalo būti. Tai, kas privalo būti dažniausiai, bet ne visuomet, yra tikslas. O tikslas yra veiksmo pradžia ta prasme, kad tikslas stumia Žmogų veiksmą atlikti. Todėl, jei tikslo atsiekimas yra vykdymo tvarkoje veiksmo galas, tai sumanymo ir pasiryžimo tvarkoje tikslas yra jo pradžia. Štai kokia prasme principas, nustatąs paprastai veiksmo tikslą, yra veiksmo pradas. Ir iš tikro, joks žmogiškasis veiksmas, sąmoningas ir tikslingas, negali apsieiti be protingo prado, kuris yra ne kas kita, kaip idėja, arba plačiai suprantamas principas. Žmogaus veikimas, neturįs savo prade-

damuoju punktu protingos minties, yra instinktyvus arba auto- matiškas krutėjimas, kuris atsitiktinai gali būti naudingas, bet niekados negali būti protingas bei tikslingas veikimas, kuris tik. vienas tepritinka protingai bei laisvai žmogaus prigimčiai. Žmo- giškasis veikimas, iš esmės esąs kultūrinis veiksmas, tuo ir skiriasi nuo neprotingo gyvulio veiksmų, kad jo pagrinde glūdi proto mintis, arba bendra idėja. —

Principas yra vadovaujamasis pradas, turįs bendros reikšmės. Vadovaujamoji reikšmė ir bendrumas yra dvi esminės principo savybės. Sakysime, turime principą, kuris mums. skelbia, kad yra gera mylėti savo artimas, ir kad todėl yra bloga jo neapkęsti. Nustatydamas tai, kas privalo būti mūsų santy-- kiuose su kitais žmonėmis, t. y. nustatydamas meilę, kaip tikslą, šitas proto teigimas įgauna mums tos vadovaujamosios reikšmės, kokios kad turi praktinis elgimosi principas. Sykiu šitas prin-- cipas pasižymi tikra reikšme tik tol, kol jis yra imamas kuo ben- driausia prasme. Jei pasakysime, jog gera yra mylėti tik tuos, kurie mums yra malonūs, tai principo grynumas bus jau su- drumstas simpatijos sąlyga ir tuo pačiu žymiai prisiartins prie pataikavimo mūsų užgaidoms. Panašiai yra su bent kuriais. praktinio veikimo principais: principai tik tol yra tikrai vertingi, kol jie imami bendra prasme, ir kol jie turi tikros vadovauja-- mosios reikšmės. Bet kaip tik principo išlaikymas su šitomis. pagrindinėmis savybėmis sudaro visą jo realizavimo sunkumą. Yra juk lengva skelbti demokratizmo principas, stengiantis įsigyti lygybės teisių, bet daug yra sunkiau pripažinti lygios teisės savo priešininkams, esantiems mažumoje. Lengva yra pripažinti pro- porcionalumo principas, kai jis išeina mūsų naudai, bet daug sunkiau išlaikyti šitas principas tada, kai tenka atiduoti keletas. vietų parlamente mažumoms. Lengva yra skelbti laisvo žodžio ir susirinkimų principas, kai su šitos laisvės pagalba tikimės nugalėti savo priešus, bet daug sunkiau pagerbti žodžio ir susirinkimų laisvės principas, kai šita laisvė turi būti pripažinta opozicijai ir tt. ir tt. Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų susiau- rinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realiosios politikos reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į akis, dera tai pava- dinti nekultūringu principo supratimu, arba net tuo atsipalaida- vimu nuo principų, kuris anaiptol nereiškia realiosios politikos. tikra to žodžio prasme, kadangi, regimai patogus iš arti, jis pasi- rodo kenksmingas plačioje visuomeninio gyvenimo perspektyvoje.

g I

Pareigos sąvoka yra artimai susijusi su principo sąvoka. Jei principas yra bendras proto teigimas, kuriuo sustatoma tai, kas privalo būti, tai pareiga yra tai, kas yra darytina, kad įvyktų tai, kas privalo būti. Jei, pav., principu konstatuojama, kad gera yra mylėti savo artimas ir bloga jo neapkęsti, tai mūsų pareiga bus vengti visa tai, kuo reiškiasi artimo neapykanta ir stengtis įsigyti visa tai, kuo reiškiasi artimo meilė. Taigi, pareiga yra tai, kas privalu daryti pagal principą, kuris mums nurodo tai, kas privalo būti. Jei principas dažniausiai mums nurodo tikslą, tai pareiga paprastai mums stato uždavinį. Pav., principas mums sako, kad protingai žmogaus prigimčiai tepritinka geri tikslai ir kad sykiu nepritinka blogos-priemonės. Tada pareiga mums stato uždavinį rinktis gerų tikslų ir aplenkti blogas priemones. — Pasi- rodo tokiu būdu, kad kalbėti apie principus bei pareigas yra faktinai beveik tas pat, ką kalbėti apie tikslus bei uždavinius. Todėl žmogus, neturįs aiškaus susipratimo principų bei pareigų atžvilgiu, negali būti visai sąmoningas savo tikslų bei uždavinių klausimuose.

Tuo tarpu sąmoningumas tikslų bei uždavinių klausimuose yra viena iš sąlygų veikimo sėkmingumui, kadangi normaliame veikime yra neišvengiamas sąmoningas suderinimas tikslo, užda- vinio ir dargi priemonių. Tikslas yra gėrybė, siekiama kaipo tai, kas privalo būti. Uždavinys yra užduodamas tikslo atsiekimas. Priemonė yra tai, su keno pagalba uždavinys yra ailiekamas ir tikslas atsiekiamas. Išimkime iš veikimo nors vieną iš nusakytų pradų, ir tikrai žmogiškasis veikimas negalės įvykti. Jei nėra tikslo, negali būti ir tikslingo veikimo, kuris tepritinka žmogui. Jei nesistatoma uždavinio, nesiryžiama atsiekti tikslas. Jei nevar- tojamos priemonės, negali būti atliktas uždavinys.

Šitoje normalioje veikimo eigoje principas turi normuoja- mosios reikšmės, tuo tarpu kai pareiga turi vykdomosios galios. Kitaip tariant, principas veda veikimą normaliomis vėžėmis, o pareiga daro uždavinius vykdytinus. Todėl žmogus, nesivado- vaująs principais, neišvengiamai iškryps savo veikime iš normalių vėžių, o žmogus, nesiskaitąs su. pareigomis, nesistatys jam priva- lomų uždavinių. Iš čia jau matyti, kad susipratimas principų bei pareigų atžvilgiu yra vienas reikiamų laidų, kad veikimas būtų sąmoningas, tikslingas ir sėkmingas.

Su principų bei pareigų supratimu tampriai yra surištas klausimas, kas yra veikime teoriškumas ir praktiškumas, idea-

o =

lizmas ir realizmas, maksimalizmas ir reliativizmas. Paprastai žmonės yra linkę laikyti geromis savybėmis vieną tik pusę iš minėtų dvejetų: idealizmą arba realizmą, maksimalizmą arba reliativizmą, teoriškumą arba praktiškumą. Tuo tarpu šitokiame vienašališkajame nusistatyme yra nelemto nesusipratimo, ir, būtent, todėl, kad normalus veikimas nėra imamas su visu savo sudėtingumu, kuris faktinai pateisina vienu atžvilgiu idealizmą,

antru atžvilgiu — realizmą, trečiu atžvilgiu — maksimalizmą. ketvirtu atžvilgiu — reliativizmą, penktu atžvilgiu — teoriškumą. šeštu atžvilgiu — praktiškumą. — Nesigilindamas į šitą veikimo

sudėtingumo analizę, tepažymėsiu vien labai trumpai atitinkantį kiekvieną sąvoką .atžvilgį. Idealizmas turi pasireikšti vei- kime, pasirinkime gerų tikslų ir įsitikinime, kad šitie tikslai yra atsiekiami vadovaujantis teisingais ir padoriais principais. Rea - lizmas-turi charakterizuoti veikimą, statantis eilinių uždavinių ir renkantis sėkmingų priemonių. Kitaip tariant, tikslus ir prin- cipus nustato visų pirma idėjos; tuo tarpu vykdomieji užda- viniai ir priemonės pareina visų pirma nuo realybės, arba tikrovės. Toliau, maksimalizmas turi charakterizuoti galu- tinius tikslus, kas politiniame veikime dažnai vadinama pro - grama-maksimumas. Reliativizmas turi pasireikšti prisitaikyme prie realių gyvenimo reikalavimų, statantis eilinius uždavinius, ir sėkmingame parinkime vartotinų priemonių, kas politiniame veikime dažnai vadinama programa-minimu- mas. Savaime suprantama, kad programa-minimumas neprivalo principialiai prieštarauti programai-maksimumui, neš pastaroji kaip tik turi nustatyti veikimo pakraipą pirmajai. Nedera taip pat matyti veikime principialaus prieštaravimo tarp teoriš- kumo ir praktiškumo. Gerai suprastas teoriškumas yra apsipažinimas su ilgesniu kitų žmonių patyrimu, sukodifikuotu į tam tikrą veikimo teoriją. Gerai suprastas praktišku- mas yra nuosavas patyrimas, leidžiąs sėkmingai realizuoti vei- kimo uždavinius praktikoje. Tikras teoriškumas ir tikras praktiškumas viens antro reikalauja, nes blogas yra teoretikas, kuris nenori skaitytis su praktika, ir blogas yra praktikas, kuris nenori pažinti teorijos. Taigi teorija ir praktika toli gražu nestovi principialaus tarp savęs prieštaravimo santykyje.

Kaip matome, normalus bei sėkmingas veikimas yra daug sudėtingesnis dalykas, kaip kad jis paprastai atrodo diletantui teoretikui ar diletantui praktikui. sentimentaliam idealistui ar

Menas

pasenusiam dvasia praktikui, revoliucingam maksimalistui ar nesiskaitančiam su priemonėmis etikos minimalistui.

Štai keletas pastabų apie privalomas normalaus veikimo savybes.

Po šitų įvedamųjų pastabų, kurios savaime piršosi kalbanti bendrai apie principus bei pareigas, turime jau specialiai susido- mėti at-kų principais bei pareigomis. Klausimai, į kuriuos čia turime sau atsakyti, yra šitokie: kokie yra ateitininkų vedamieji, arba normuojamieji, principai, ir kokios yra vykdomosios jų pareigos. Į tuos klausimus tegalima atsakyti vien ryšyje su ateitininkų orga- nizacijos bendrais tikslais ir su jų veikimo vykdytinais uždaviniais. Pagal tai mano referatas ir turi susiskirstyti į dvi dalis, iš kurių pirmojoje eis kalba apie ateitininkų principus bei pareigas Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu, o antrojoje bus nustatomi ateiti- ninkų principai bei pareigos jų vykdomųjų uždavinių atžvilgiu.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu

Bendrieji Ateities organizacijos tikslai pareina nuo dviejų pagrindinių dalykų, būtent, pirma, nuo to, koks realinis reikalas yra pašaukęs Ateities organizaciją į gyvenimą, ir, antra, nuo to. koks idealinis organizacijos tipas privalo atitikti minėtąjį realinį gyvenimo reikalavimą. Kitaip tariant, Ateities organizacijos tikslai pareina iš vienos pusės nuo jos faktinos kilmės ir iš antros pusės — nuo jos idealinės esmės: Tokiu būdu galima kalbėti, iš vienos pusės, apie ateitininkų principus bei pareigas ryšyje su genetine Ateities organizacijos kilme, o iš kitos pusės — ryšyje su idealine jos prigimtimi, kuri turi būti sislemingai išvystoma.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities organizacijos kilme

Taigi visų pirma kyla klausimas, kas yra ypatingo fakti- name Ateities organizacijos atsiradime, kas turi realios reikšmės jos tikslus statant, ir kas todėl taip pat sprendžia apie ateitininkų principus bei pareigas. Stropiai besidomint Ateities organizacijos atsiradimo aplinkybėmis galima pastebėti du reikšmingu dalyku: pirma, kad Ateitis atsirado vienos kartos atstumoje nuo mūsų tautinio atgimimo pradžios, t. y. tada, kai šitas atgimimas ne tik pusėtinai įsigalėjo lietuvių visuomenėje, bet ir laimėjo minima-

=199 2

lines laisvo išsivystymo sąlygas; ir, antra, kad Ateitis buvo savo kilme protestu prieš tą demoralizuojančią rusų mokyklų ir val- džios įtaką, kuri nešė su savimi dechristianizaciją, nihilizmą ir anarchiją. Jei mūsų tautinis atgimimas buvo visų pirma ir la- biausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės sulenkėjimą ir suari- stokratėjimą, tai mūsų religinis atgimimas buvo visų pirma ir labiausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės religinį, dorinį ir visuomeninį sumenkėjimą rusiškojo nihilizmo įtakoje. Todėl, jei su Aušra yra surištas mūsų tautinis atgimimas, tai su Ateitimi dera rišti dvasinis mūsų atgimimas. Pirmasis suteikė mūsų švie- suomenės gyvenimui individualinės tautinės lyties, antrasis veda šviesuomenę į pilnutinį krikščioniškojo gyvenimo turinį. Aušra nušvietė mūsų žemiškąjį gyvenimą gimtajame krašte; Ateitis žada mus vesti į amžinąjį gyvenimą dieviškoje mūsų tėvynėje. Be Aušros mūsų tėvynėje nebūtų galėję būti ir kitokios Ateities, kokia ji dabar yra; o be Ateities Aušra nebūtų įgavusi tikros savo pras- mės, Ateitis taip laikosi Aušros, kaip gyvenimo turinys laikosi gyvenimo formos, arba lyties. Aušra pasistatė tikslą atnaujinti mūsų gyvenimą tautinėje lytyje; Ateitis ryžosi atnaujinti mūsų gyvenimą dieviškajame turinyje, ir tai, o ne ką kitą, skelbia "mums Ateities įbalsis: omnia instaurare in Christo. Žodžiu tariant, du mūsų atgimimu, tautinis ir dvasinis, yra organiškai su sa- vimi surištu. ;

Iš to, kas pasakyta apie Ateitį, kaip apie antrąjį mūsų atgi- mimą, galima jau nustatyti principialus ateitininkų nusistatymas tautybės klausime. Jei tautinė gyvenimo lytis yra neatskiriama nuo gyvenimo turinio ir tarnauja šitam turiniui reiškimosi prie- mone, tai ateitininkų, kaip ir visų katalikų, tautybė yra laikoma būtinu teigiamuoju gyvenimo veiksniu. Bet sykiu tautinė lytis, kaip gyvenimo reiškimosi priemonė, negali būti imama gyvenimo tikslu. Yra savaime aišku, kad nelygstamasis gyvenimo turinys yra vertingesnis už gyvenimo lytį, kaip kad tikslas yra vertin- gesnis už priemonę, su kurios pagalba jis yra atsiekiamas, nors sykiu dera nusimanyti, kad normalus gyvenimas negali apsieiti nei be lyties nei be turinio, kaip kad joks veikimas negali apsieiti nei be tikslo nei be priemonės. Čia tik svarbiausia pastatyti gyvenimo lytį į tinkamus santykius su gyvenimo turiniu. Kosmo- politai internacionalistai vienašališkai įvertina gyvenimo turinį, nesiskaitydami pakankamai su. tautine gyvenimo lytimi. Tauti- ninkai nacionalistai vienašališkai įvertina tautinę gyvenimo lytį,

AB p

mesiskaitydami pakankamai su gyvenimo turiniu. Pirmieji ati- trūksta nuo realinio tautos pagrindo; antrieji, užsiskleisdami tauti- niame ekskluzivizme, nustoja deramo bendravimo su dvasiniu visos žmonijos turiniu. Vien išlaikant lemtą sintetinę pusiausvyrą tarp tautinės gyvenimo lyties ir bendro žmogiškojo gyvenimo turinio tegalima tinkamai išspręsti tautinis klausimas sutartinėje su. visuotiniais žmonijos idealais. Štai, tarp kitko, kokia prasme katalikas gali būti ištikimas sykiu ir individualinei savo tautai ir visuotinei Katalikų Bažnyčiai, kuri geriausiai atvaizduoja amži- nuosius žmonijos idealus.

Tautybė, imama tikslu, kaip kad yra linkę daryti tautininkai nacionalistai, įeina į neišsprendžiamą antagonizmą su kitomis tautybėmis. Tautybė, imama priemone vadovautis visuotiniam gyvenimo turiniui reikštis, pakenčia šalia savęs įvairias reiškimosi lytis. Tinkamai supratus šitas tautines reiškimosi lytis matoma, kad jos net negali sau prieštarauti, tuo tarpu, kad prieštarauja iš tikro įvairūs gyvenimo turinio supratimai, arba, plačiau tariant — įvairios pasaulėžiūros. Todėl katalikų idealas yra tai, kad visuotinė ir tikroji pasaulėžiūra, kuri tegali būti vienintelė, sutar- tinai reikštųsi įvairiose individualinėse tautinėse lytyse. Šitokis idealas, palyginus su kosmopolitų internacionalistų idealu, yra ne tik turtingesnis, bet ir realesnis, kaip besiremiąs gyvenimo faktais ir todėl lengviau įvykdomas.

Taigi, tautybė yra būtinas teigiamasis gyvenimo veiksnys, kaip jo sutelktinė reiškimosi lytis; ji yra palenkta gyvenimo turi- niui, kaip kad individualinė priemonė yra palenkta visuotiniam tikslui; sykiu įvairios tautybės gali ir privalo būti taip suderintos tarp savęs, kaip kad įvairios individualinės lytys gali reikšti vieną visuotinį turinį. — Iš šito katalikiškojo tautybės supratimo plaukia ateitininkams teigiamoji pareiga visomis leistomis priemonėmis dirbti gerai suprastos tautybės naudai ir neigiamoji pareiga — nelaikyti tautybės gyvenimo tiksla, vertingesniu už gyvenimo tu- zinį, ir sykiu vengti tautinio ekskliuzivizmo, neleidžiančio tautoms sueiti į harmoningą visos žmonijos sąjungą.

Nebūdami principe tautininkai nacionalistai, ateitininkai negalėjo pasitenkinti vienu tik įbalsiu: viskas atnaujinti tautinėje lietuvių gyvenimo lytyje. Kai tautinis atgimimas buvo jau tam tikrame laipsnyje įvykęs faktas, teko: net visas savo dėmesys ir visa savo energija pakreipti visų pirma į dvasinį atgimimą, kuris tegalėjo vien ateityje įvykti. Štai kodėl buvo mestas dienos įbalsiu

— 4 Sa

posakis: Viskas atnaujinti Kristuje, — įbalsis, kuris svorio centrą perkėlė į dvasinį gyvenimo turinį. Pakartoju, antras dvasinis atgimimas ne tik neneigia, bet remiasi pirmuoju tautiniu atgi- mimu, suteikdamas jam net gilesnės prasmės. Tai, kaip tik, iš- reiškia kitas ateitininkams taip pat savas įbalsis, būtent, tarnauti sykiu: Dievui ir Tėvynei. Šitas įbalsis, jungdamas dvasinį gyve- nimo turinį su tautine jo lytimi, jungia taip pat dvasinį mūsų atgimimą su tautiniu atgimimu ir sykiu išlaiko tarp jų dviejų tinkamą perspektyvą, statydamas pirmoje vietoje nelygstamąjį tikslą ir tik antroje vietoje — lygstamąją priemonę.

“ Suvedant krūvon abudu įbalsiu galima gauti vienas įbalsis, kuris pilniau išreikštų bendrąjį ateitininkų uždavinį. "Tai yra: Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei. Tokį bent tikslą pasistatė antrasis mūsų atgimimas, pašauktas užbėgti už akių tai demoralizuojančiai įtakai, kuri ėjo iš barbariškos rusų valdžios ir iš ištižusios laisvamanybėje rusų inteligentijos. Savaime aišku, kad šito įbalsio realizavimas tegalėjo prasidėti nuo atitin- kamo jaunosios kartos išsiauklėjimo bei išsilavinimo. Štai kodėl antrasis mūsų atgimimas, lėmęs mums ateitį, pasireiškė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija. Žinoma, nuo jaunimo galima apskritai reikalauti, kad jis tik savo pajėgomis galėtų visuo- menėje realizuoti tokį platų ir niekuomet visai neįvykdomą įbalsį, kaip „Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei“. Tačiau yra visai naturalu ir reikšminga, kad šitasai dvasinis atgi- mimas buvo prasidėjęs jaunimo tarpe. Juk yra aišku, kad ateitis. bus tokia, kaip galutinai išsiauklės bei išsilavins naujoji karta. Todėl visai pravartu pasistatyti klausimas, kokia privalo būti lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija, kad ji kuo geriausiai atsakytų didžiajam savo įbalsiui. Atsakyti į šitą klausimą reiškia susekti ateitininkų principai bei pareigos ryšyje su idealine Ateities organizacijos esme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine Ateities organizacijos esme

Trumpai tariant, Ateities organizacija yra ne kas kita, kaip mokslą einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo sąjunga. Šitoje: Ateities organizacijos aptartyje galima įžvelgti bent keturios es- minės žymės: pirma, Ateitis yra lietuvių organizacija; antra, Ateitis yra katalik ų organizacija; trečia, Ateitis yra jaunimo organizacija, ir ketvirta, Ateitis yra mokslą einančių žmo-

"r

Lan

nių organizacija. Kitaip tariant, iš visų lietuvių Ateitis renkasi ka- talikus; iš visų katalikų Ateitis renkasi jaunimą; iš viso jaunimo Ateitis renkasi mokslą einančius žmones. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra lietuviškoji organizacija, tai reiškia, kad ji laiko tau- tybę teigiamuoju gyvenimo veiksniu ir statosi pareigą dirbti tautybės naudai. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra katalikiškoji organizacija, tai reiškia, kad į savo pagrindą ji dedasi katalikiš- kosios pasaulėžiūros ir organizacijos principus bei pareigas. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra jaunimo organizacija, tai reiškia, kad ji turi ruošiamosios reikšmės, t. y. ruošia šitą jaunimą prie rimtų subrendusio gyvenimo tikslų. Kai yra sa- koma, kad Ateitis yra mokslą einančio jaunimo organizacija, tai reiškia, kad ji yra būsimųjų inteligentų organi- zacija.

Kalbėti apie Ateities lietuviškumą nėra reikalo po to, kas yra pasakyta apie Ateities santykiavimą su Aušra, arba apie dva- sinio mūsų atgimimo ryšius su tautiniu mūsų atgimimu. Trys kitos esminės žymės, analizuojamos ryšyje su Ateities tikslais. duos mums progos patirti visą eilę svarbių ateitininkams principų bei pareigų. |

Visų pirma Ateities katalikiškumas turi kapitalinės reikšmės ateitininkų tikslams ir uždaviniams, principams ir pareigoms. Šitas katalikiškumas reiškia, kad dvasinis mūsų atgimimas, pasi- statęs tikslu viskas atnaujinti Kristuje, tegali įvykti vien sutar- tinėje su Katalikų Bažnyčia ir dargi su josios pagalba. Todėl kiekvienam Ateities nariui, jau kaip katalikui, yra privalomas katalikiškasis korektiškumas gyvenime bei veikime. Smulkiai nagrinėti, kas yra šitas katalikiškasis korektiškumas ir kaip jis privalo reikštis gyvenime bei veikime, reikštų nagrinėti visas kata- likiškasis katekizmas, kur yra suglausti svarbiausieji krikščioniš- kosios pasaulėžiūros principai ir katalikiškojo gyvenimo bei vei- kimo pareigos. Kalbant apie Ateities organizaciją tedera visų pirma bendrai konstatuoti, kad ji, kaip katalikiškoji organizacija, turi be jokių rezervų pripažinti Katalikų Bažnyčią neklaidingą religijos ir doros klausimuose sykiu su jos individualiniu reiškėju šv. Tėvo asmenyje ir paskui padaryti visai nuoseklių ir todėl lojalių išvadų apie bažnytinės jierarchijos vadovybe religijos bei doros dalykuose.

Tačiau tai, kas mums ypatingai turi rūpėti, kalbant apie Ateities katalikiškumą, yra ne bendri visiems katalikams prin-

do

cipai bei pareigos, bet tai, kokie principai ir kokios pareigos yra primygtinai pabrėžtini ryšyje su Ateities, kaip mokslą einančio „jaunimo organizacijos, katalikiškumu. Yra juk savaime aišku, kad katalikiškumas reikalauja tam tikrų bendrų pažiūrų į pa- saulį, palenkia religinį gyvenimą vieningos jierarchijos vadovybei, nurodo tam tikrą bendrą gyvenimo tikslą, nustato tam tikrą vienodą veikimo metodą, teleidžia vartoti tam tikras priemones ir tt. Šitokis pasaulėžiūros, vadovaujančios jierarchijos ir gyve- nimo bei veikimo būdo vieningumas sudaro tarp katalikų tą visuotinį draugingumą, kuris antprigimtinėje tvarkoje turi savo idealu šventųjų bendravimą ir kuris, šiaip ar taip, turi pasireikšti katalikiškojo mokslą einančio jaunimo organizacijoje. "Trumpai tariant, katalikiškumo žymė sudaro mokslą einančiam katalikų jaunimui tiek svarbaus bendrumo, kad jo organizacija iš esmės gali ir privalo būti vieninga. Jei suskirstysime katalikiškąją orga- nizaciją į nepriklausomas organizacijas pagal amžius, katalikiškas jaunimas nustos nuoseklaus organiško išsivystymo per įvairius savo amžiaus laikotarpius. Jei suskirstysime katalikiškojo jau- nimo organizaciją pagal atskiras veikimo sritis arba pagal įvairias pažiūras į antraeilius dalykus, katalikiškasis jaunimas nustos neišvengiamai to visuotinio draugingumo, kuris yra neatskiriama gerai suprasto katalikiškumo savybė.

Dėl nurodytos priežasties, pagal vieningumo principą, Atei- čiai kyla pareiga tokių statyti savo organizacijai tikslų bei užda- vinių ir tokias vartoti savo veikimui priemones, kad į šitą orga- nizaciją galėtų ir privalėtų įstoti visas katalikiškasis jaunimas. Taigi, iš vienos pusės lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija iš esmės privalo būti vieninga; pagal tai, iš antros pusės, Ateitis turi prievolės pasirūpinti, kad ji kaip tik ir būtų šitokia vienintelė lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija.

Šita Ateities prievolė reikalauja, kad nei į jos įstatus nei į jos veikimo būdą nebūtų įvesta nieko tokio, kas galėtų suskal- dyti katalikiškąjį jaunimą. Tai visų pirma reiškia, kad Ateitis, kaip lietuvių mokslą einančio katalikiško jaunimo sąjunga, nepri- valo būti jokia prasme partyvinė organizacija. Socialinio bei politinio veikimo srityje katalikai gali skirtis savo pažiūromis, kadangi čia nėra dar vienos visiems katalikams privalomos pro- gramos, suformuluotos visose smulkmenose. Bet kaip tik socia- linis bei politinis veikimas negali sudaryti vieno iš uždavinių

A

Ateities organizacijai, kuri, kaip mokslą einančio jaunimo orga- nizacija, tegali vien ruošti savo narius prie tokio veikimo plačiose katalikiškumo ribose. "Todėl principialiai Ateitis turi iš vienos pusės drausti neturintiems brandos liudymo nariams priklausyti prie bet kurios partijos ir kištis į partijų veikimą, o iš kitos pusės palikti laisvę turintiems brandos liudymą nariams priklausyti prie partijų ir dirbti partijos darbą su sąlyga, kad priklausomoji partija neprieštarautų Katalikų Bažnyčios principams ir reikalams.

Abudu apribojimu plaukia tiesioginiu būdu iš Ateities organi- zacijos tikslų. Per ankstybas įsikišimas į partijų gyvenimą padaro faktinai negalimą tą ateitininko išsiauklėjimą bei išsilavinimą, kurio Ateities organizacija siekia kaip vieno iš savo tikslų. Ir tai labai ryškiai išeina aikštėn tų ateitininkų fizionomijoje, kuriems teko per anksti dirbti partyvinis darbas. Jei jaunas partijos veikėjas ir įgauna tam tikro vikrumo, energijos ir sumanumo politiniams tikslams siekti, tai jis iš kitos pusės sustoja vietoje intelektua- liniame savo išsilavinime ir aiškiai atžengia doriniame savo išsi- auklėjime. Visiems yra žinoma politikos jaudinamoji veikmė ir tos gausingos pagundos, kurias ji stato žmogaus sąžinei. Šita jaudinamoji veikmė ir šitos pagundos turi fatališkos reikšmės nesubrendusiai asmenybei: jos beveik neišvengiamai pasirodo stipresnės už šitą pastarąją. Todėl jauno politiko lavinimasis paprastai užsiskleidžia partyviniame ekskliuzivizme, o dorinis auklėjimasis pasidaro auka to partyvinio oportunizmo, kuris stengiasi pateisinti visas priemones, regimai naudingas partijos tikslams.

Sakydamas tai, aš esu vis dėlto labai tolimas nuo noro, kad Ateities organizacija principialiai atitrauktų ateitininkus nuo politinio, socialinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo. Kaip pamatysime vėliau, ruošimas savo narių prie socialinės, politinės ir apskritai visuomeninės akcijos yra vienas gyviausių Ateities uždavinių. Tik šitas ruošimas, vedamas plačiose katalikiškumo ribose, neprivalo per anksti nepasiruošusius ateitininkus pastumti į partyvinį veikimą, kuris tokiais atvejais labai lengvai gali išvys- lyti jauname veikėjuje protinį ekskliuzivizmą ir dorinį nihilizmą.

Iš kitos pusės, žinoma, negalima uždrausti subrendusiems ateitininkams naudotis savo pilietiškąja teise priklausyti prie par- tijų; bet tokiais atvejais Ateities organizacija gali reikalauti nuo savo narių, kad jie, norėdami pasilikti Ateities organizacijoje, nesidėtų prie partijų. kurių tikslai nesuderinami su Katalikų

2 IR

Bažnyčios reikalavimais ir, tuo pačiu, su Ateities katalikiškumu. Tačiau, jei subrendęs ateitininkas dedasi prie kokios nors partijos. jis tai daro ne kaip Ateities organizacijos narys, bet kaip laisvas pilietis, kuriam dažniausiai neišvengiama surišti savo socialinis. ir politinis veikimas su kokios nors partijos veikimu. Tik susi- pratęs ateitininkas turi žiūrėti į partiją kaip į neišvengiamą socia- linių, politinių ir šiaipjau visuomeninių uždavinių specializaciją. anaiptol nereikalaujančią iš jokio savo nario dvasinio ekskliuzi- vizmo ir brutalaus antagonizmo santykiuose su kitomis partijomis.

Būdama vienintelė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo sąjunga Lietuvoje, Ateitis tegali būti ne centralizuota, bet fede- ratyvinė organizacija, susidaranti ne iš atskirų narių, bet iš įvairių jaunimo grupių, kurios susidaro pagal vietos, amžiaus ir specialių uždavinių ypatybes. Šitokia decentralizacija yra rei- kalinga tam, kad bendri Ateities principai bei pareigos galėtų būti praktiškai pritaikyti prie realių reikalavimų, kurių stato įvairios vietos, įvairūs amžiaus laikotarpiai ir įvairūs specialūs uždaviniai. Tokiu būdu viena federatyvinė iš savo pobūdžio mokslą einančio katalikiškojo jaunimo sąjunga savo gyvavime bei veikime decen- tralizuojama pagal regionalizmo, koncentriškumo ir uždavinų specializavimo principus. Pagal regionalizmo principą ateitininkai sueina į atskiras vietines Ateities draugijas, ir atkiros artimos ateitininkų draugijos sueina į regijonus, arba apygardas. Pagal koncentriškumo principą ateitininkai dalijasi į jaunesniuosius ateitininkus, vyresniuosius ateitininkus, ateitininkus studentus ir“ ateitininkus sendraugius. Pagal uždavinių specializavimo principą ateitininkai sueina į atskirus ratelius, kurie turi įvairių lavinimosi: arba auklėjimosi tikslų.

Iš visų trijų principų tik vienas regionalizmo principas rei- kalauja tikslesnio paaiškinimo, kadangi klaidingai suprantamas jis gali būti kenksmingas organizacijos vieningumui. Nėra abe- jonės, kad regionalizmas apskritai reiškia tam tikrą sutelktinę individualybę, kad ir gana sunkiai pagaunamą ir aptariamą. Todėl kai kuriais bendrais bruožais ateitininkai žemaičiai skirsis nuo ateitininkų aukštaičių, ateitininkai suvalkiečai — nuo ateiti- ninkų rytiečių ir tt. Bet jei net tautybė, pilniausioji sutelktinė individualybė, nesudaro gyvenimo tikslo, tai juo mažiau indivi- dualiniai vietiniai skirtumai gali būti apygardų ateitininkams tikslais, pagal kuriuos jie turėtų suskirstyti į nepriklausomas ka- talikiškas formacijas. Gerai suprastas regionalizmas tepadeda

Aba

vien tikslingiau pritaikyti bendrus Ateities tikslus prie vietus rei- kalavimų ir tuo pačiu praktiškiau juos realizuoti konkretinėse gyvenimo aplinkybėse. Organizacijos vieningumas laiduoja bendrų principų bei pareigų tvirtumą bei grynumą; regionalizmo prin- cipas laiduoja praktiškąjį principų bei pareigų realizavimą kon- kretinėse vietos aplinkybėse. Tarp šitų dviejų atžvilgių ne tik nėra prieštaravimo, bet dar yra sutarimas, kuris yra reikalingas -oganizacijos galingumui.

Kai kam gali pasirodyti, kad Ateities Sąjunga nesistato savo tikslu sujungti visą lietuvių mokslą einantį katalikiškąjį jaunimą, kadangi Ateitis ir ateitininkas-ė yra vardai, kurie tarsi reiškia specialią šito jaunimo grupę. Faktinai šitie vardai yra atsitiktinės kilmės, nors ir gerai tinka praktiškai sutrumpinti lietuvių mokslo einančio katalikiškojo jaunimo pavadinimui. Tai, kas yra svar- biausia jaunimui, kaipo tokiam, yra susirūpinimas savo ateitimi ir pasiruošimas prie savo gyvenimo bei veikimo tikslų. Stai kodėl trečioji esminė Ateities organizacijos žymė yra tai, kad šita orga- nizacija turi ruošiamosios reikšmės. Ateities Sąjunga ruošia jau- nimą tam, kad savo ateities gyvenime bei veikime jis būtų kata- likiškas, lietuviškas, inteligentiškas ir aktyvus tikra šitų žodžių prasme. "Tik supratus ir laikant galvoje katalikiškojo jaunimo organizacijos ruošiamąją reikšmę, galima tinkamai suprasti ir lemtai vykdyti Ateities teikslus bei uždavinius.

Jaunimas, kaipo jaunimas, yra visuomet ūgėjimo brendimo tarpsnyje. Todėl ir jo visos organizacijos turi skaitytis su šituo faktu, norint, kad jų veikimas neiškryptų iš privalomų vėžių. Būtent, jaunimo organizacijoms privalu skaitytis savo veikime su tuo, kad šitas veikimas normaliai tegali turėti auklėjimosi, lavi- nimosi ir prie subrendusio veikimo pratinimosi prasmės. Jei iš vienos pusės tokie jaunimo ugdymo veiksniai, kaip šeima, mo- kykla ir Bažnyčia, auklėja, lavina ir veikdo jaunimą, tai iš kitos pusės, norint kad jaunimas pasiektų tikro ir pilnutinio subrendimo. reik, kad jis iš savęs auklėtųsi ir pratintųsi veikti. Todėl iš peda- gogikos yra žinomas visai teisėtas reikalavimas, kad kiekvienas auklėjimas vestų prie auklėjimosi, kiekvienas lavinamas — prie lavinimosi, kiekvienas veikdymas — prie savarankiškojo veikimo. Tuo tarpu vienas iš stipriausių auklėjimosi, lavinimosi ir sava- rankiškojo veiklumo veiksnių yra jaunimui jo lavinimosi ir auklė- jimosi rateliai, sportinės draugijos ir panašios jo organizacijos. Katalikiškojo jaunimo sąjunga jungia bendrais katalikiškosios

2 80— -

pasaulėžiūros principais, galima sakyti, visus auklėjimosi, lavi- nimosi ir savarankiškojo veiklumo veiksnius paruošiamuoju arba

ugdomuoju tikslu. Tokiu būdu ir Ateities Sąjunga turi papildyti

šeimos, mokyklos ir Bažnyčios ugdomąją rolę tiek ir taip, kiek ir kaip to reikalauja jaunimo auklėjimasis, lavinimasis ir prati- nimasis prie būsimojo subrendusio veikimo plačiajame visuo- menės gyvenime. "Todėl būtų klaidinga manyti, kad Ateitis gali turėti savo veikimo tikslų, kurie išeina iš tinkamos mokslą einančio ir todėl bręstančio jaunimo veikimo srities. Ateities Sąjungos vei- kimas tik ruošia kiekviename savo naryje lietuvį, kataliką, inteli- gentą protininką ir inteligentą veikėją, bet negali savo nario imti jau visai susiformavusiu lietuviu, kataliku, inteligentu protininku ir inteligentu veikėju.

Nesiskaitymas su šituo organizacinio Ateities veikimo prin- cipu gali turėti nelemtų išdavų. Per ankstybas pastūmimas jau- nimo į veikimą, išeinantį iš ruošimosi ribų, sutrumpina protinio, dorinio ir profesinio pasiruošimo laikotarpį, kuris tikram inteli- gentui iš gyvo reikalo turi būti gana ilgas, — ir tokiu būdu būsimąjį inteligento veikimą padaro mažiau vertingą intektualiniu, moraliniu ir specialiniu atžvilgiu. Tarp kitko dėl šitos priežasties politinis veikimas tokiu demoralizuojančiu būdu dažnokai veikia į mūsų pernelyg greit išdygusius politikus katalikus: protinis, dorinis ir profesinis jų pasiruošimas pasirodo nepakankamas, pa- lyginant su darbo sudėtingumu ir jo teikiamomis pagundomis.

Kad ir ateitininkų kartais nėra tinkamai suprantama ruo- šiamoji Ateities reikšmė, įrodomuoju pavyzdžiu gali tarnauti kilusios jų tarpe porą metų atgal kalbos apie jaunimo diktatūrą, — kalbos, radusios pusiau rimto, bet vis dėlto gyvo atgarsio sva- jingose širdyse. Kalbėti apie jaunųjų diktatūrą gyvenime reiškia tą pat, ką kalbėti apie diktatūrą tų, kurie turi dar tik ruoštis prie gyvenimo bei veikimo. Nenuostabu todėl, kad tokia diktatūra tegali privesti prie panašių žygių, kokiu kad buvo Lietuvos gyve- nime svetimų iškabų darkymas, įvykęs su fašizmo dvelkimu, labai giminingų su jaunimo diktatūra. Panašus žygis, kaip iškabų darkymas, jei ir buvo padarytas su karšta širdimi ir bona fide, tačiau aiškiai liūdija apie nepakankamą protinį, dorinį ir politinį subrendimą tų, kuriems reik dar į šitą subrendimą sąmoningai eiti.

Nepasakysiu tačiau, kad jaunimo diktatūros koncepcijoje nebūtų jokios teisingos minties, nežiūrint to, kad šitos koncep- cijos pagrinde glūdi didelis nesusipratimas. Kalbant visai abstrak-

TY" ————————

91

tiniu būdu negalima nepageidauti, kad mūsų gyvenime bei veikime: turėtų diktatoriškos valdžios jaunatvės dvasia. Šita dvasia pasi- žymi iš savo prigimties visa eile gražiausių žmogiškųjų savybių: ir materialiai nesuinteresuotu idealizmu, ir aukštųjų idealų meile, ir pasitikėjimu kilniais principais, ir paslankumu į kovą su ne- protingais gyvenimo įpročiais, ir į pasiaukojimą, ir t.t. Kaip nepageidavus, kad šitos kilnios žmogaus dvasios savybės tvirtai valdytų žmogaus gyvenimą bei veikimą? Bet pirm reik, kad jos, pareinančios jaunimui iš prigimties, pasidarytų jo laimėto paruošiamuoju triūsu tvirto būdo ir jautrios sąžinės savybėmis; kad tai, kas pareina iš prigimties, būtų laimėta visam gyvenimui neprarandamu būdu. Patyrimas mums kaip tik parodo, kad didžiausioje daugumoje atsitikimų sykiu su kūno jaunumu pra- randama ir dvasios jaunatvė, o sykiu su jąja ir visos kilnios jau- nosios dvasios savybės. Rusų inteligentijos patyrimas mums. liudija, kaip maža yra vertas nepagrįstas tvirtu būdu jaunasis. idealizmas kovoje su gyvenimo inercija ir su visuomeninės san- tvarkos neteisybėmis. Revoliucinė rusų inteligentija kaip tik tikė- josi su mokslą einančio jaunimo pagalba laimėti politines laisves ir reformuoti visuomenės gyvenimą. Todėl ji jaudino ir egzaltavo šitą jaunimą politiniu atžvilgiu ir stūmė jį į reformatorišką vei- kimą kaip tik tuo laiku, kai šitas jaunimas turėjo bręsti protiniu, doriniu ir profesiniu atžvilgiu ir ruoštis prie politinio reforma- toriško veikimo. Faktinai gyvenime pasirodydavo, kad juo aukš- tesnėse padangėse jaunimas skrajojo savo nieku nepagrįstomis svajonėmis mokslo ėjimo metu, juo giliau jis puldavo susidūręs vėliau su realaus gyvenimo pagundomis. Pasirodydavo tada, kad prapolitikavęs mokslo ėjimo laiką revoliucinių -izmų šokyje, tas jaunimas nebūdavo pasiruošęs laimėti realią gyvenimo kovą ir tuo patobulinti šitą gyvenimą.

Konstatuodamas šitą rusų patyrimą, aš net nereikalauju, kad jaunimas atsisakytų nuo svajonės reformuoti gyvenimą ir laimėti geresnę ateitį, labiau patenkinančią idealinę jaunatvės dvasią. Tik, norint realiai eiti prie šito tikslo realizavimo, reik savo brendimo laikotarpį skirti rimtam ruošimuisi, bet ne nerim- tam, nekantriam, nesąmoningam ir nesubrendusiam krutėjimui idealistinės egzaltacijos karštyje. Protingas karščiu, kaip to no- rėjo Mickevičius, tegali būti vien tas, kas jaunatvės idealizmą, pareinantį iš prigimties, padaro paruošiamuoju triūsu įgytąja savo būdo prigimtimi. Jaunatvės dovanos jaunimui tam ir duotos,

82 —

kad jas jis panaudotų pasiruošimui prie gyvenimo bei veikimo. Todėl kiekvienas ateitininkas turi pareigos žiūrėti į aktyvų daly- vavimą Ateities organizacijoje, kaipo į auklėjimąsi, lavinimąsi ir ruošimąsi prie veikimo plačioje visuomenėje.

Šita ateitininkų pareiga įgauna ypatingos reikšmės ryšyje su ketvirta esmine Ateities žyme, būtent, su tuo, kad Ateitis yra mokslą einančio jaunimo organizacija. Didžiausioji ateiti- ninkų moksleivių dauguma pradeda mokslą su tikslu baigti jį aukštojoje mokykloje. Tai faktinai reiškia, kad vos ne visi ateiti- ninkai ruošiasi būti ateityje inteligentais protininkais šviesuoliais. Kitaip tariant. Ateitis yra būsimųjų lietuvių katalikų inteligentų organizacija. O jei taip, tai iš šito fakto privalu padaryti atitin- kamų išvadų. Būtent, kiekvienam ateitininkui dera visų pirma nusimanyti, kokiu privalo būti tikras inteligentas, ir kokią rolę privalo vaidinti inteligentiška šviesuomenė visuomenės gyvenime, o paskui, atitinkamai ruoštis šitą rolę kuo geriausiai atlikti, likus subrendusiu lietuviu kataliku inteligentu. Taigi mums tenka toliau susidomėti iš pradžios inteligento ypatybėmis ir šviesuomenės pašaukimu visuomenėje, o paskui ištirti, kokių uždavinių, ryšyje su šitais klausimais, susidaro ateitininkams.

Proto pirmenybė dvasiniame žmogaus gyvenime padarė tai, kad intelektualinis išsilavinimas, arba protinė orijentacija imta laikyti pagrindine žyme žmogaus, iškilusio iš mažiau išauklėtos bei išlavintos plačios masės. Iš čia toks žmogus vadinamas inteligentu, arba, lietuviškai tariant, protininku, šviesuoliu. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad tikras inteligentas ir ypač inteligentas katalikas, teprivalo pasižymėti vien tik proto dovanomis. Tikras inteligentas, arba žmogus, iškilęs iš plačios masės, yra vien tas. kas visais atžvilgiais yra kilnus, kitaip tariant, kas yra geruolis. arba aristokratas, neiškraipyta šito žodžio prasme. "Turint galvoje netobulą žmogaus prigimtį, pigu suprasti, kad „tobulumo laipsnis. kuris, kaip rašė prancūzų filosofas Boutroux, gali būti realizuotas žmonių visumoje, turi maža šansų būti aukštas“. Bet kaip tik dėl šitos priežasties yra reikalo, kad tie, kuriems lemta būti vadais plačioms demokratinėms masėms, būtų visais atžvilgiais tobulesni už tuos, kuriems vadovauja. Todėl į liaudies vadus tetinka vien tie rinktiniai žmonės, kurie pasižymi ir aiškiu protu, ir tvirta valia, ir pilna entuziazmo širdimi.

inteligentijos problema tegalima teisingai pastatyti vien ryšyje su klausimu apie vadovybės reikalą plačiosioms demokra-

2 5

tinėms masėms. Iš vienos pusės yra aišku, kad plačiosios demo- kratinės masės negali lemtai gyventi bei veikti be tinkamos vado- vybės; ogi iš antros pusės yra neabejotina, kad masių vadais teprivalo būti vien geriausieji rinktiniai žmonės.

Šiais laikais vis dažniau kalbama apie demokratizmo krizę. Bet tie, kurie daugiausia apie šitą krizę kalba ir rašo, dažniausiai nenusimano, kad čia dėtas ne demokratizmo principas, bet fak- tinos demokratinių masių vadovybės netobulumas. "Tie, kurie paneigia demokratizmo principą, niekuomet nieko geresnio nepa- jėgia jo vietoje pastatyti, nes demokratizmo principas yra teisėta žmonių, kaipo vienos rūšies individų, lygybės išraiška, skelbianti lygias moralines visų žmonių teises. Bet šitas demo- kratizmo principas dar nereikalauja paneigti faktiną jį atskirų žmogiškųjų individų, kaipo tokių, įvairumą bei nely- gumą. "Todėl, jei demokratinėms masėms yra neišvengiamas reikalas turėti vadovybę, tai yra visai prigimta ir teisinga, kad jų vadais būtų geriausieji rinktiniai individai. Visa nelaimė daž- niausiai pareina nuo to, kad demokratinių masių vadovybė yra pagrįsta ne faktinuoju vadų gerumu, bet veiksniais, nesutinkan- čiais su gerąja vadovybe. Pasirodo, kad tikra nelaimė yra ne aristokratijos, t. y. geruomenės buvime, bet aristokratijos, t. y. geruomenės, blogame supratime ir parėmime veiksniais, kurie neduoda moralinių teisių prie faktinos vadovybės. Feodalizmo laikais aristokratija buvo paremta giminės paveldėjimu; kapita- lizmo laikais plutokratinė aristokratija yra paremta materialiniu turtu; komunistinio bolševizmo tvarkoje kaip ir fašizmo valdo- moje visuomenėje aristokratija atremta į demagogiškąją vienos partijos diktatūrą. Bet nei vienu atveju iš suminėtųjų visuo- menės vadovybė nėra atiduota į tikros aristokratijos rankas, t. y. į rankas geriausių rinktinių žmonių ir, būtent, todėl, kad jie pasižymi rinktiniu gerumu.

Taigi aristokratija etimologiškai reiškia geriausių žmonių valdžią. Prieš tokį aristokratijos supratimą ir todėl — prieš tokią valdžią nieko negalima principialiai pasakyti stovint net

„demokratizmo sargyboje. Pasirodo tad, kad tinkamai suprasto

demokratizmo principas susiderina su gerai suprasto aristokra- tijos principu, jei žiūrima ne į istorinius prietarus, bet į kalba-

mųjų dalykų esmę. Taip dalykui stovint, demokratizmo krizės

skelbėjams, užuot rūgojus demokratizmą, vertėtų geriau susirū- pinti tikros visuomeninės vadovybės organizacija. Iš kitos pusės

223

tradicinės aristokratijos neigėjams taip pat pravartu susirūpinti tuo pačiu klausimu, nes biurokratinės individualistinio kapita- lizmo aristokratijos vietoje yra neišvengiama pastatyti geriausių rinktinių žmonių vadovybė. Bet, jei istorinis žmonijos patyrimas neleidžia grįžti reakcijos keliu prie tradicinės aristokratijos, tai lygiai taip pat mūsų dienų patyrimas smerkia bolševistinės ir- fašistinės diktatoriškos aristokratijos kelius. Tariamoji mūsų dienų demokratizmo krizė faktinai yra ne kas kita, kaip gyvai jaučiama problema apie tai, kaip privalu suorganizuoti visuo- menė ir vadovaujamieji jos organai, kad laisvos demokratinės. masės būtų geriausių rinktinių žmonių vadovaujamos. Galima laukti, kad praktiškai šitą problemą sprendžiant, bus surefor- muotas konstitucionalizmo bei parlamentarizmo funkcionavimas; kad bus pagilintas tikro aristokratizmo principas, skiriąs reikiamą vadovybę geriausiems rinktiniams žmonėms. Bet nėra jokio pa- grindo laukti, kad demokratizmo principas gali kada nors pasi- rodyti klaidingas, kaipo principialinės žmonių lygybės, idealinio so- lidarumo ir lygiai visiems atdarų visokeriopų galimybių principas.

Šitoje sudėtingoje ir painioje problemoje, neradusioje dar savo galutinio praktinio išsprendimo, viena jau yra neabejotina, kas gali turėti mums ypatingos reikšmės šiuo momentu. Yra,. būtent, aišku, kad sintetinis gerai suprastų demokratizmo ir aristo- kratizmo suderinimas praktiškame visuomenės gyvenime negalės. įvykti be atitinkamo liaudies ir šviesuomenės santykiavimo. Švie- suomenė, arba ta visuomenės grupė, kuri susideda iš inteligentų. visomis savo susidarymo ir veikimo aplinkybėmis kaip tik yra pašaukta teikti vadovybę plačioms demokratinėms masėms. Inte- ligentija nesudaro atskiro luomo, užsidariusio paveldėtų įpročių įtakoje: todėl ji negali būti feodalinio tipo aristokratija. Inteli- gentija nėra socialinė visuomenės klasė ir tuo pačiu nėra nei kapitalistų nei proletarų klasė: todėl ji nėra diktatoriško tipo aristokratija. Taigi tikru inteligentu negalima būti nei gimimu, nei turtu, nei priklausomybe prie galingos partijos, vienu žodžiu negalima būti juo visu tuo, kas nesudaro teigiamųjų žmogiš- kosios asmenybės savybių. Tikras inteligentas turi pasižymėti bent gabumais, išauklėjimu, išlavinimu, kuriamąja iniciatyva ir sugebėjimu praktikuoti bent vieną inteligentiškąją profesiją. Tuo pačiu inteligentija yra pašaukta atlikti visuomenėje visų inteli- "gentiškųjų profesijų darbą, sukurti sykiu su tuo aukštesnę inte- lektualinę dvasios kultūrą ir pagal tai vadovauti liaudžiai ir visai

=— 25

tautai. Jei dar pridėsime, kad inteligento įtaka visuomenėje ple- čiasi sulig tuo, kaip auga jo asmeniškas autoritetingumas, tai aiškiai pamatysime, kad inteligentija iš prigimties yra pašaukta būti ta gerai suprasta aristokratija, kuri kaipo susidedanti iš geriausių rinktinių žmonių, turi vadovauti demokratinėms liau- dies masėms.

Bet viena yra pašaukimas, ir kita—jo tinkamas realizavimas, nes kiekvienas pašaukimas uždeda lengvesnių ar sunkesnių pa- reigų, nes juo aukštesnis yra pašaukimas, juo sunkesnės yra pa- reigos. Ogi tikras inteligentas privalo būti rinktiniu žmogumi, kad galėtų vadovauti plačiajai visuomenei, pasigaudamas ne privi- legija, ne prievarta ir ne demagogija, bet savo doriniu vertingumu, intelektualiniu išsilavinimu, profesiniu kompetentingumu, žodžiu tariant, tuo kilnumu, kuris sudaro asmeniškąjį rinktinio žmogaus autoritetingumą. Plačiosios demokratijos pažangos reikalas verčia iš vienos pusės auklėti bei lavinti liaudį, o iš antros pusės ugdyti rinktinių žmonių kadrus, kadangi be šių pastarųjų pirmasis užda- vinys tikrai neįvykdomas. Demokratinės pažangos paslaptis ir glūdi tame, kad šita pažanga reikalauja nuo geriausių rinktinių žmonių kilti iš masės lygumos ir paskui sykiu su savimi kelti šitą masę aukštyn. "Tik toksai liaudies ir šviesuomenės santy- kiavimas, atremtas iš vienos pusės į tikrąjį šviesuomenės vertin- gumą ir iš antros pusės į laisvą liaudies pasitikėjimą savo vadais inteligentais, tarp kitko yra viltingas pagrindas tikrai demokra- tinei valdžiai susidaryti.

Jei uždavinys atsiekti tinkamo santykiavimo su liaudimi yra inteligentams apskritai nelengvas pašaukimas, tai lietuvio kataliko inteligento pašaukimas pasirodo mūsų laikais nelyginant sun- kesnis. Lietuviui inteligentui susidaro ypatingai sunkus užda- vinys pastūmėti tautinės kultūros kūrybą daug greičiai ir inten- syviau, negu tai paprastai būdavo kituose kraštuose, kadangi mūsų tautinės gyvybės klausimu yra pakilti iš kultūrinio atsilikimo, kuris parėjo mums nuo slavų kaimynų. Katalikui inteligentui susidaro dargi ypatingas uždavinys pakilti iš nekultūrinio religijos supratimo ir sykiu sužadinti plačioje lietuvių visuomenėje tikrąjį religinį susipratimą. Tai reiškia, kad į rinktinio kataliko pašaukimą įeina apaštalavimo uždavinys. Pagaliau lietuviui katalikui inteli- gentui susidaro uždavinys pasiruošti kuo greičiausiai prie valdomo- sios rolės naujoje Lietuvos valstybėje. Tokiu būdu lietuvio kataliko inteligento pašaukimas yra nelyginant apsunkintas tautinio, dva-

AJ6 ——

sinio ir valstybinio atgimimo aplinkybių. Nenuostabu, kad tokiose aplinkybėse ir būsimųjų lietuvių katalikų inteligentų pasiruošimas prie tautinio, religinio, valstybinio ir šiaipjau visuomeninio vado- vavimo turi būti ypatingai rūpestingas, t. y. sąmoningas, tikslingas ir nenuilstamai patvarus.

Taigi matome, kad ta aplinkybė, kad ateitininkai, kaipo mokslą einančio jaunimo organizacija, yra būsimieji inteligentai, sudaro jiems naujų pareigų pagal tai, kokie yra inteligentijos gyvenimo bei veikimo principai. Inteligentija principe privalo būti neluominė ir neklasinė rinktinių arba geriausių žmonių grupė, kuri, dėl savo aukšto intelektualinio ir moralinio vertin- gumo, turi vadovauti visuomenės gyvenimui bei veikimui. Pagal šitą pašaukimą ateitininkai turi pasiruošti būti tikrais lietuviais katalikais inteligentais, kurie kaipo rinktiniai žmonės, dėl savo išsiauklėjimo, išsilavinimo ir sugebėjimo praktiškai veikti galėtų vadovauti lietuvių tautai tautinėje kultūrinėje kūryboje, religi- niame susipratime, pasaulėžiūros išsidirbime ir visuomeniniame tvarkymesi. Teminiu čia keturis svarbiausius uždavinius, prie kurių ypatingai tenka ateitininkams ruoštis. Kaipo lietuviai, atei- tininkai turi įsigyti tautinio susipratimo ir ruoštis prie tautinės kultūrinės kūrybos. Kaipo katalikai, ateitininkai privalo įsigyti tikro religingumo ir pasiruošti prie platinimo religinio katalikiš- kojo susipratimo lietuvių visuomenėje. Kaipo inteligentai proti- ninkai, ateitininkai turi įsigyti mokslingumo ir pasiruošti palaikyti lietuvių visuomenėje tikrą mokslišką pasaulėžiūrą. Kaipo inteli- gentai veikėjai, ateitininkai turi pasiruošti veikti visuomenėje, arba dirbti visuomenės darbą, neišskiriant iš jo ir valdymo pa- reigų. Šituos keturis svarbiausius ateitininkų uždavinius turė- sime išnagrinėti kiek smulkiau šviesoje to principo, kad inteli- gentai turi būti rinktiniai, arba geriausieji žmonės, kurie, dėl savo asmeniškojo vertingumo, turi pasiimti ant savęs pareigą tiekti vadovybės demokratinėms masėms.

II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos uždavinių atžvilgiu

1. — Ateitininkai, kaipo būsimieji lietuviai inteligentai, turi būti patriotai, sugebą giliai imti tikro patriotizmo pareigas ir vengti siauro nacionalizmo, taip kenksmingo gerai suprastiems tautybės reikalams. Nereik manyti, kad pasiruošti būti inteli-

837 —

gentu patriotu yra toks lengvas dalykas, kuris nereikalauja rimtų studijų ir dorinių pastangų. Yra neabejotina, kad kiekviena tau- tinė individualybė yra palinkusi į tautinį egoizmą, vadinamą šovinizmu, panašiai, kaip kiekviena žmogiškoji individualybė yra palinkusi iš prigimties į paprastąjį egoizmą. Ir kaip kiekvienai žmogiškajai asmenybei yra dorinė prievolė pergalėti savo palin- kimą į egoizmą, taip kiekvienai tautai yra patriotinė prievolė pergalėti savo palinkimą į nacionalistinį šovinizmą. Ir kaip tikrai didi tegali būti asmenybė, išėjusi iš siauro egoistinių interesų rato, taip tikrai didi tegali būti vien tauta, pergalėjusi savo eks- kliuzivizmą ir iškilusi į visuotines žmogaus dvasios padanges.

Tai, žinoma, nereiškia, kad tikras patrijotas neprivalo rū- pintis ir net ginti teisėtus savo tautos reikalus. Pasakysiu nei daugiau, tikras tautinis susipratimas reikalauja net tam tikros patriotinės ortodoksijos, nuo kurios negali atsisakyti joks tauti- ninkas, nebūdamas net nacionalistas, ir kuri gali pareikalauti didelio patvarumo kovoje už tautines teises. Bet kova už tautines teises ir teisėtus tautos reikalus niekados neprivalo mums su- drumsti tikro patriotizmo esmės supratimą. "Tuo tarpu tikro patriotizmo esmę sudaro teigiamasis kūrybinis nusistatymas, tolimas nuo neapykantos savo tautinių priešų, nuo šūkavimo ir piktžodžiavimo jų adresu, nuo tuščio pasigyrimo savo išviršinėmis tautinėmis lytimis ir tt.

Kur kitur turėjau progos konstatuoti, kad tikras patriotizmas turi tris pagrindines savybes, kuriomis yra: pirma, tautinės savo individualybės meilė; antra, pageidavimas savo tautai moralinės didybės, ir, trečia, jungimas individualinės tautinės lyties su visuo- tinuoju turiniu. Jungiant krūvon visas šitas tris pagrindines sa- vybes, galima pasakyti, jog tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonijos dvasios turinio ir besi- reiškiančios individualinėmis tautinėmis Iytimis.* )

Taip suprastas patriotizmas tiek pačiam patriotui, kaip ir patriotiškai mylimai tautai privalo būti tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksnys. Jei sakoma, kad tikras patriotizmas turi būti pagrįstas pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios

*) Ž. mano brošiūrą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašau- kimas“. Kaunas 1928 m., 9 p. ir mano straipsnį „Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytys“, 1925 m. Logos 2 Nr.

ži a

iš žmogaus dvasios visuotinio vertingumo, ar tai tuo pačiu ne- reiškia, kad šitas pageidavimas privalo visų pirma reikštis pa- čiame patriote, kaipo nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis ir savo asmenimi patarnauti realia medžiaga savo tautos vertin- gumo rūmams statyti? Todėl per atskirus asmenis tikras patrio- tizmas privalo būti kultūrinės pažangos veiksnys, nes patriotizmo reikšmė tautai iš tikrųjų pareina nuo to, kaip jis reiškiasi tautinės civilizacijos kūryboje. Tuo tarpu kaip tik susipratęs inteligentas patriotas tegali turėti vadovaujamos reikšmės aukštesnei intelek- tualinei kultūrai, kuri tik drauge su liaudies kultūra sudaro tau- tinę civilizaciją. Tikras patriotizmas yra, toliau, pagrindas geram sugyvenimui su kitomis tautomis. "Tik tas, kas moka išmintingai mylėti savo tautybę, atjaus kitų tautybių vertę ir supras, kad san- tykiuose su kitomis tautomis idealu yra toji krikščioniškoji meilė, kuri, pritaikyta prie tautų, liepia tikram patriotui mylėti kitas tautybes, kaip savąją. Jei pastebėsime, kad kalbamos meilės tolygumas imamas moraline, bet ne psichologine prasme, supra- sime, kad šita krikščioniškoji prievolė ne tik yra galima, bet ir privaloma.

Pagaliau, tikras patriotizmas padeda asmeniui susiderinti su visos žmonijos dvasia per tautos tarpininkavimą. Faktinai asmuo, kuris, kaipo vienos kurios tautos narys, reiškiasi gyve- nime bei veikime savo tautybės lytimis, prieina žmonijos esmės per visuotinį tautinės savo civilizacijos turinį. Tikrai mylėdamas ne tik individualią savo tautybės lytį, bet ir visuotinį tautinės civilizacijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti visuotinių žmogaus dvasios savybių, o sykiu ir žmonijos, kaipo tokios. Tikras patriotas per visuotinį tautinės civilizacijos turinį siekia į pačią žmonijos širdį, nes jis nusimano, jog tautybė tobulėja sulig tuo, kaip didėja iš vienos pusės jos reiškimosi lyties indivi- dualumas, o iš kitos pusės — jos bendrai žmogiškojo turinio visuotinumas. |

Štai keletas minčių apie tikrąjį patriotizmą ir jo reiškimosi lytis. Iš čia galima jau patirti, kaip yra komplikuota tautybės ir patriotizmo problema, ir kiek dorinio išsiauklėjimo ji reika- lauja nuo žmonių, kurie ruošiasi būti rinktiniai tautininkai patriotai ne nacionalinio ekskliuzivizmo, bet visuotinio solida- rumo prasme. Iš čia darosi aiškus ateitininkų uždavinys tautinio klausimo srityje. Kiekvienas ateitininkas turi pareigą įsigyti tikslaus tautinio susipratimo, tikro patriotizmo prasme, kad ga-

99, —

Zėtų pasiliuosuoti pats ir atvaduoti mases nuo tautinio šovinizmo, arba nacionalizmo, nuo neapykantos, nereikalingo antagonizmo ir vienašališko ekskliuzivizmo. Sykiu kiekvienas ateitininkas, žinodamas, kad tikras patriotizmas yra tobulėjimo veiksnys, pri- valo ieškoti patriotizme naujų asmeninio tobulinimosi akstinų ir ruoštis prie originalios kūrybos tautinės kultūros srityje. Paga- Jiau, kiekvienas ateitininkas turi vardan tikro patriotizmo sugy- venti su susipratusiais kitų tautų patriotais, mylėdamas kitas tautybes, kaipo bendros žmogiškos dvasios reiškėjas ir nešėjas.

Šitiems uždaviniams atlikti galima numatyti visa eilė įvairių priemonių. Iš jų tepaminėsiu vien svarbesniąsias, kurios yra, pirma, pažinimas tikro patriotizmo principų bei pareigų ir visų artimų klausimų, su jais surištų; antra, pažinimas savo tėvynės tikros padėties, istorijos, krašto, tautinių, politinių ir kultūrinių aplinkybių, tautinės politikos ir panašių dalykų; trečia, dalyva- vimas tautinėse iškilmėse, kuriose reiškiasi gerai suprastas patrio- tizmas; ketvirta, kovojimas savyje su nacionalistiško šovinizmo ir ekskliuzivizmo apraiškomis ir tinkamų idėjų skleidimas kovai su. panašiomis apraiškomis savo tautiečiuose; penkta, didinimas savyje kuriamosios iniciatyvos; šešta, stengimasis kiek galint „geriau pažinti kitas tautybes iš geros pusės; septinta, mylėjimas visų tautų organiško solidarumo idėjos ir prie kiekvienos progos «didinimas šansų šitai idėjai įsigalėti tikrovėje ir tt. Laiko stoka verčia mane eiti iš eilės prie principų bei pareigų, kurių yra ryšyje su ateitininkų uždaviniu įsigyti katalikiškojo religingumo.

2. — Katalikiškumo atžvilgiu ateitininkas turi uždavinio tapti rinktiniu inteligentu kataliku. Tai visų pirma reiškia, kad ateitininkui privalu kultūringai suprasti krikščioniškosios reli- gijos esmė ir ypač Katalikiškosios Bažnyčios mokslas. Yra ne- abejotina, kad nekultūringoje visuomenėje ir religija yra nekul- tūringai suprantama ir netinkamai praktikuojama. Užtat tiems, kas pripažįsta religijos tiesą, yra prievolė pakilti kultūros atžvil- giu, kad sykiu ir religijos supratimas būtų pakeltas į aukštesnį laipsnį. Todėl šituo atžvilgiu ateitininkui, kaipo būsimajam ka- talikui inteligentui, yra pareiga įsigyti kultūringo ir ortodoksa- linio religijos supratimo.

Geras religijos supratimas turi būti padėtas į religijos prak- tikavimo pagrindą ir dar taip, kad šitas praktikavimas būtų tikriausiu dorinio išsiauklėjimo veiksniu. Dorinio tobulėjimo statymas į ryšį su religijos praktikavimu priduoda ypatingos

> 45

įtampos religiniam gyvenimui ir pasireiškia dažniausiai tuo reli- gingu dievotumu, kurio negali stigti rinktinis katalikas inteli- gentas. Todėl ateitininkui negali nebūti statoma į pareigą stengtis. įsigyti karšto maldingumo, su dvasios pakilimu eiti prie dažnos komunijos ir pavyzdingai elgtis doriniu būdu. Jei sakoma, kad yra pareiga stengtis pakilti į aukštesnį dievotumo laipsnį, tai negali būti nė mažiausios abejonės, kad kiekvienam ateitininkui yra dorinė prievolė išlaikyti, kaip minimumą, katalikiškąjį ko-

rektiškumą, t. y. visas pareigas, kurios yra Bažnyčios formaliai“

pastatytos visiems tikintiesiems jos nariams.

Susipratęs religijos atžvilgiu ir padėjęs ją į savo dorinio gyvenimo pagrindą, rinktinis katalikas inteligentas yra pašauktas dirbti taip pat apaštalavimo darbą, — to apaštalavimo, kurį Pius X vadino artimu kunigystei. Mums ne tik svarbu ginti religija ir jos organizacija Bažnyčioje, bet ir skleisti pagal savo jėgas religijos tiesos aplink save ir savo gyvenimo pavyzdžiais, savo darbais, žodžiu, plunksna ir tt. Kaipo minimumas, čia galioja reikalavimas, kad mūsų gyvenimas ir darbai nekompro- mituotų tų religijos principų, kuriuos mes išpažįstame vien tik tuo, kad vadinamės katalikais. Ogi dėdami į savo gyvenimo bei veikimo pagrindą gerai suprastus krikščioniškos etikos principus, mes tuo pačiu darome jau apaštalavimo darbą, nes krikščioniš- kasis elgimasis, tuo pačiu, kad jis yra krikščioniškas, negali ne- liudyti apie krikščionybės tiesą.

Taigi religinis susipratimas, religinis dorinio gyvenimo pamatavimas bei motyvavimas ir krikščioniškas apaštalavi- mas savo gyvenimu ir darbais sudaro tris rinktinio kata- liko inteligento pareigas, prie kurių turi jau ruoštis kiekvienas ateitininkas, dalyvaudamas Ateities organizacijos gyvavime. Re- liginis susipratimas gali būti ateitininko įgyjamas uoliu ėjimu religijos pamokų ir šitų pamokų papildinėjimu tinkamų knygų skaitymu ir dalyvavimu ateitininkų lavinimosi rateliuose, kur yra nagrinėjamos religijos problemos. Religinis dorinio gyvenimo pamatavimas bei motyvavimas atsiekiamas uoliu tokių religinių pareigų praktikavimu, kokiomis yra: dalyvavimas kulto ceremo- nijose, tobulinimasis maldoje, priėmimas sakramentų, klausymas šv. mišių, dalyvavimas adoracijose, procesijose, dorinimasis reko- lekcijose ir ttt Pažymėtinas čia yra prancūzų katalikiškojo jau- nimo vadovybės reikalavimas, kad tikslu sudaryti rinktinių narių grupėms, kiekvienais metais bent vienas kuopelės valdybos narys

j 4 | 1 k

£-* p

dalyvautų uždarose rekolekcijose, specialiai organizuotose kata-- likiškojo jaunimo sąjungos nariams. Krikščioniškasis apaštala- vimas turi pradėti reikštis religijos viešu ir padoriu išpažinimu be baimės priešingai nusistačiusių žmonių, bet ir be pigios osten-- tacijos, kuri liudija paviršutinį religingumą.

Bet ypatingai yra svarbu, katalikiškumo atžvilgiu, suprasti, kad religija yra gyvenimo viršūnė, į kurią turi stiebtis visos kitos gyvenimo sritys, nenustodamos tačiau savo specialių tikslų. Kai šita tiesa padedama faktinai ne tik į teorinio, bet ir praktinio nusistatymo pagrindą su visu sąmoningumu, galima kalbėti apie: rinktinio kataliko inteligento religinį subrendimą.

3. — Kaipo būsimasis inteligentas kiekvienas einąs mokslą ateitininkas turi uždavinio tapti rinktiniu protininku lavinimosi priemonėmis. Protininkas, atstovaująs etimologine prasme inte- ligento sąvoką, reiškia žmogų, kuris intelektualiniame išsilavinime- yra aukščiau pakilęs už bendrą masę žmonių, gavusių paprastų bendrąjį vidurinį išlavinimą. Būti protininku tarp kitko reiškia pakilti gyvenime bei veikime prie tobulesnio principų supratimo: ir principai, vadinami paprastai idėjomis, padėti į savo prak- tiško nusistatymo pagrindą. Aišku juk savaime, kad be gilesnio idėjų supratimo ir be entuziazmo aukštesnėms idėjoms negali būti tinkamo dorinio nusistatymo gyvenime bei veikime.

Iš čia yra neabejotina, kad ateitininkams, kaipo mokslą ei- nantiems būsimiems inteligentams protininkams, lavinimas bei la- vinimasis turi stovėti pirmoje uždavinių eilėje. Jei kartais pasi- taiko, kad ypatingas veiklumas Ateities organizacijoje atitraukia ateitininką nuo mokslo mokykloje ir nuo savarankiškojo lavi- nimosi, tai šitokis ateitininko veiklumas yra ne kas kita, kaip nelemtas nesusipratimas, visai nenaudingas tikriems Ateities orga- nizacijos uždaviniams. Lygiai nesusipratimu yra didesnis pasi- tikėjimas lavinimusi rateliuose, negu privalomu mokslu einamoje mokykloje. Visai suprantama, kad kartais mokyklos gali pasi- rodyti dar menkai suorganizuotos, kad mokytojai gali būti nepa- kankamai pasiruošę savo pareigoms eiti; bet vis dėlto ir tokiais atvejais būtų klaidinga manyti, kad ir tokios mokyklos ir tokie mokytojai negali būti naudingi lavinimo reikalais, nors, žinoma, tokiais atvejais yra reikalinga iš mokinių pusės daugiau supratimo savo pareigų, daugiau noro ir sugebėjimo papildyti mokyklinį lavinimą laisvu apsiskaitymu ir uoliu dalyvavimu lavinimosi rateliuose.

LA

Bet, žinoma, iš kitos pusės reikia pripažinti, kad bet kuris mokyklinis lavinimas yra nepakankamas tikram intelektualiniam protininkų išsilavinimui. Todėl, būtent, yra reikalingi ką tik paminėti laisvas apsiskaitymas ir dalyvavimas lavinimosi rate- liuose. Šitos lavinimo padedamosios priemonės kaip tik turi papildyti iš vienos pusės mokyklos trūkumus, o iš antros pusės — tai, ko mokykla negali duoti dėl savo apribotos programos arba specialiosios pakraipos.

Tokiu būdu pasirodo, kad ateitininkas, stengiąsis tapti rink- tiniu protininku, turi būti uolus mokinys, mėgėjas skaitytojas, sąmoningai besiorientuojąs apie skaitybos dalykus ir skaitymo būdą, ir dargi reguliarus lankytojas lavinimosi ratelių. Tik eida- mas visas šitas tris pareigas, ateitininkas gali įsigyti reikalingų pažinčių, aiškių idėjų, tvirtų įsitikrinimų, sugebėjimo dalyvauti diskusijose ir jas vesti, įtikinėti kitus žodžiu bei raštu, trumpai tariant, gali įsigyti visa tai, kas charakterizuoja tikrą inteligentą- protininką, kuris ne tik džiaugiasi aukštomis idėjomis, bet dar gina jų tiesą ir skleidžia jų šviesą aplink save.

Jei dar atsižvelgsime į tai; kad su kultūros augimu visuo- meninė kova yra visų pirma idėjų kova, nuo kurios pareina visuo- meninės organizacijos sutvarkymas, tai pamatysime, kad idėjų kova turi didžiausios praktinės reikšmės, nors žemažiūriai prak- tikai, besididžiuoją realizmu, negali ar nenori to matyti. Šitai kovai ateitininkai ir privalo patiekti visai sąmoningų ir visai kultūringų kovotojų, t. y., į tokius kovotojus patys ateitininkai turi ruoštis mokslo ėjimo metu. Studijomis ir lavinimusi apskritai išsidirba įsitikrinę žmonės; tuo tarpu įsitikrinę žmonės yra tie sąmoningi žmonės, kurie palaiko tvirtų organizacijų gyvavimą. Todėl prancūzas Eblė, parašęs katalikų jaunimo lavinimosi ra- teliams vadovėlį, sako, kad „lavinimosi ratelis ginkluoja apaštalus ir net jų sužadina, kadangi tvirti įsitikrinimai turi paslankumo pareikšti aikštėn ir plisti toliau“ (M. Eblė, Manuel des Cercles d'ėtudes, Paris 1924, 10 p.). Kitas prancūzų katalikiškojo jau- nimo auklėtojas Jacgues Duval sako apie jaunimo lavinimąsi šitokiu būdu: „Mokslas yra reikalingas, tiesiog neišvengiamas, ir Prancūzų Katalikiškojo Jaunimo Sąjungos nariai privalo jam pa- siaukoti su karštu pasiryžimu ir dar laikyti, kad jiems tai yra vienas iš esminių pareigų. Dera, kad lavinimasis būtų vedamas su išmintinga tvarka, kad jis būtų iš vienos pusės teoretinis, ka- dangi nieko rimto negali įsigalėti be pagrindo, arba be pamatinių

S 18

principų; o iš antros pusės praktiškas, kadangi Prancūzų Kata- likiškojo Jaunimo Sąjunga, nebūdama retorių mokykla, turi savo lavinimu nusistatyti veikimo linkmę“ (Association Catholigue de la Jeunesse Frangaise. Mėthodes et Doctrines, 31/2 pp.).

4. — Taigi matome, kad gerai pastatytas teoriniu atžvilgiu lavinimasis turi ruošti lietuvių katalikiškąjį jaunimą prie plataus veikimo. Tai reiškia, kad ateitininkai turi ruoštis tapti ateityje ne tik inteligentais protininkais, bet ir inteligentais veikėjais. Inte- ligentas veikėjas, kuriuo ruošiasi būti ateitininkas, privalo būti, kaipo lietuvis, tinkamai susipratusiu patriotu, kaipo katalikas — atsidėjusiu apaštalu, kaipo protininkas, — griežtu principų vykdytoju.

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip einą aukštesnį ar žemesnį mokslą ir tik besiruošią prie gyvenimo ir veikimo tikra šitų žodžių prasme, tegali vien ruoštis prie to veikimo, kuris tenka vykdyti visuomenėje subrendusiems, t. y. visai pasiruošusiems žmonėms. Žinoma, gyvenime nemaža pasitaiko atsitikimų, kad veikėjais tampa visuomenėje žmonės, toli gražu nesubrendę nei teoriniu nei praktiniu būdu. Lietuvoje rasime net tokių žmonių, beeinančių labai aukštas valstybines pareigas. Tačiau toki atsi- tikimai nėra normalūs pavyzdžiai, kurie galima būtų piršti jau- nimui, besiruošiančiam tapti tikrais inteligentais veikėjais.

Bet iš kitos pusės reik pripažinti, kad pasiruošti prie veikimo vien teoriniu būdu negalima, nes tik veiksmais tegalima paprasti sąmoningai bei praktiškai veikti. Tautinio nusistatymo ateiti- ninkas įgauna sąryšyje su ruošimusi tautinei kūrybai; dorinio nusistatymo jis gali laimėti sąryšyje su pagilinimu religinės są- monės, kuri reikalauja palenkti galutinėje sąskaitoje visą vei- kimą religiniams motyvams, arba aukščiausioms normoms; prin- cipialaus nusistatymo jis įgauna sąryšyje su lavinimusi, kuris ne tik patiekia idėjų meilės, bet ir turi išaiškinti jų praktinį taikymą konkretinėms gyvenimo aplinkybėms. Tokiu būdu tautinis, reli- ginis, dorinis ir idėjinis pasiruošimas prie veikimo įvyksta atlie- kant kitus uždavinius; o sykiu pasiruošimas prie veikimo tegali būti įgautas per veiksmus, kurie tegali tikrai auklėti jaunime reikiamų būsimam veikimui nusiteikimų. Taigi, kokie yra tie veiksmai, kuriais ateitininkai galėtų pasiruošti prie būsimojo veikimo, kaip inteligentai veikėjai, ir kurie sykiu būtų visai sutai- komi su einančio mokslą jaunimo padėtimi?

—=144

Einant pasiruošimo keliu prie veikimo apskritai dera išsi- dirbti savyje keletas bendrų nusiteikimų, pav., tvirtas kūnas, tvirtas būdas su drausmingumu priešakyje, ir paslankumas į veikimą. Veiksmai, kurie padeda išvystyti tvirtą kūną, yra gim- nastika su žaidimais, sportas, rankų darbai ir t.t.; veiksmai, kurie lavina drausmingą būdą, pav., uolus vykdymas visa to, ko rei- kalauja priklausymas prie skautybės. Paslankumą į veikimą iš- dirba jau visos minėtos priemonės tvirtam kūnui ir drausmingam būdui sudaryti. Prie to galima pridėti reikalavimas, kad ateiti- ninkas jaustų pareigą pagelbėti veiksmu kiekvienu reikiamu atveju ir neatsisakinėtų nuo pareigų, kurias jis gali atlikti.

Apie visas šitas priemones, kaip ir apie kitas, čia nemi- nimas, būtų galima nemaža pasakyti smulkiau tyrinėjant klau- simą. Tačiau negaliu praeiti patylomis nepaminėjęs ateitininkų idėjinių santykių su skautais. Susipažinus kiek su skautų prin- cipais, negalima abejoti, kad skautų ideologijoje ir jų veikimo priemonėse būtų kokio nors prieštaravimo su ateitininkų prin- <cipais ir pareigomis. Rodos, kas gali būti gražesnio, kaip skautų pasiryžimas išlikti ištikimais savo principams; kaip džentelme- niškas garbės supratimas; kaip iniciatyvos, atsakomybės jausmo, visuomeninio solidarumo išvystymas savyje nuosavomis pajėgo- mis; kaip stengimasis užsigrūdyti blogiausiose veikimo aplinky- bėse, pagaliau, kaip tas drausmingumas, kuris sykiu jungia dvi jėgas: klusnumą ir vadovavimą. ,,„Skautai, rašo vienas prancūzas, savo garbe įkvepia pasitikėjimo, yra tobūlai lojalūs piliečiai ir profesiniai veikėjai, padeda savo artimiems, yra draugai visiems ir broliai bet kuriam kitam skautui. Skautas yra mandagus, gailestingas gyvuliams, klusnus, visados gerai nusiteikęs, rūpes- tingas, ekonomiškas ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiks- muose. Lojalumas, tiesumas, paslankumas į patarnavimą, ar tai ne gražiausios džentelmeniškumo gėlės!“

Kaip tik viso to reikia ir ateitininkams, kad jie galėtų vykdyti savo platesnius, aukštesnius ir sudėtingesnius idealus. Skautai, kaip grynai praktinė drausmingo auklėjimosi organizacija, negali atstoti visos ateitininkų ideologijos ir visų jų siekiamų uždavinių; bet iš kitos pusės ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų būreliuose, negalės įsigyti pakankamame laipsnyje visų tų; tei- giamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja ir ku- riomis faktinai ne visada ateitininkai pasižymi. Todėl būtų visai tikslinga ir naudinga ateitininkams, kad į jų privalomas pareigas

—A5—

būtų įrašyta dar pareiga išeiti visas skaulizmo pratybas, tarsi savo rūšies karo tarnybą, privalomą kiekvienam ateitininkui. Nuo to, žinoma, laimėtų ne tik ateitininkai, bet ir skautai. Žodžiu “ tariant, skautizmas yra privalomas visiems ateitininkams, kaipo mokykla, kuri paruošia ateitininkus geriausiu būdu vykdyti vieną svarbią dali savo uždavinių.“ )

Galima būtų nemaža pasakyti apie ateitininkų pareigą daly- vauti gimnastikoje, sporte, žaidimuose, bet tik su sąlyga, kad visa tai būtų, racionaliai suprantama, t. y. priklausomybėje nuo aukš- tesnių idealų. Šiais laikais, kai sportas pasidarė net mados suge- styviniu hipnozu, racionalus gimnastikos, sporto ir žaidimų pasta- tymas galėtų būti tuo ėjimu per ludos ad virtutem — per žaidimus prie dorybės, kuris arti prieina prie to, kas yra vadi- nama apaštalvimu per gimnastiką.

Toliau, kiekvieną ateitininką laukia profesinis veikimas. Visi ateitininkai renkasi visuomet mažiau ar daugiau inteligentiškas profesijas, prie kurių tenka iš anksto ruoštis ne tik teorijos, bet ir praktikos atžvilgiu. Kadangi šitas ruošimasis atliekamas ryšyje su teoriniais ir praktiniais darbais mokykloje, tai man apie šitą dalyką nedaug tereik pasakyti. Čia tik kiekvienam ateitininkui privalu žinoti, kad rinktinis inteligentas, kaipo toks, turi būti rink- tinis žmogus ir savo specialybėje. Žmogus, kuris savo specia- lybėje nėra nei kompetentingas, nei uolus, nei sąžiningas, ir kuris tikrai nemyli savo profesijos, negali turėti pasitikėjimo visuomenėje ir negali būti jai vadovaujamoji pajėga. Žinoti apie tai iš anksto yra svarbu mokslą einančiam jaunimui, kad jis iš anksto tinkamai nusistatytų savo būsimo profe- sinio veikimo atžvilgiu. Kaip privalomas minimumas čia yra ateitininkui uolus ėjimas mokykloje bendro lavinimosi ir profe- sinės praktikos. Jei parenkamoji ateitininkų profesija turi dar ypatingos reikšmės ateitininkų idealų atžvilgiu, tai tokie ateiti- ninkai gali dar jungtis į teorinio ir praktinio lavinimosi ratelius. Šiaipjau klausimas yra gana aiškus.

Užtat reikalauja paaiškinimo ateitininkų ruošimasis prie religinio veikimo, arba apaštalavimo, ir prie visuomeninio vei- kimo, kadangi abu šituodu veikimo būdu siauriau ar plačiau, mažiau ar daugiau yra privalomu visiems ateitininkams, sulig

*) Nota bene. Šis dalykas buvo rašytas apie skautus 1925 metais.

45.

tuo momentu, kada jie tampa subrendusiais rinktiniais inteligen- tais veikėjais. Kyla tad klausimas, kokiais veiksmais ateitininkai gali pasiruošti būti religiniais ir visuomeniniais veikėjais.

Kiekvieno religinio apaštalavimo pradžia glūdi žmogaus gyvenimo bei veikimo suderinime su krikščioniškosios pasaulė- žiūros idealais. Todėl pagilinus religijos tiesų supratimą, svarbu pasireikšti šituo supratimu viešame gyvenime, kad kiekvienas galėtų patirti savo akimis, jog tikras religingumas jungia savyje dorumą ir gražumą. Iš čia kyla pareiga uolaus ateitininkų daly- vavimo bažnytiniame savo parapijos gyvenime su jos bažnytiniu kultu, pamaldomis, giesmėmis, labdarybės įstaigomis ir tt. Juk sudaryti kiekvienoje parapijoje aplink kunigą kleboną rinktinių inteligentų katalikų, t. y. susipratusių ir tikrai dievuotų žmonių būrelį yra gyvas reikalas mūsų religinio gyvenimo apgynimui visuomenės santvarkoje. Paskui jau, religijos gynimas nuo ne- dorų užpuolimų, iškėlimas jos didybės tikroje šviesoje tiek žodžiu, tiek ir raštu, skleidimas religinių idėjų išrodymu, kad jos atsako tikrai suprastiems giliausiems moderniosios sielos reikalavimams, štai veiksmai, kurie tokiu ar kitokiu būdu yra prieinami ateiti- ninkams jau besiruošiant prie tikro religinio apaštalavimo. Prie šio klausimo turiu dar pažymėti du dalyku, būtent: reikalą pra- mokti tinkamai prieiti prie abejojančių, arba netikinčiųjų sielų, ir antra, reikalą žadinti savo tarpe kunigiškus pašaukimus.

Visų pirma pravartu žinoti, kad apaštalavimo dvasia nesu- taria su tuo ekskliuzivizmu, kuris neleidžia sueiti su kitaip ma- nančiais žmonėmis. Krikščionybė kaip tik reikalauja nuo žmonių prieiti prie netikinčių, kaip prie nelaimingųjų žmonių, reikalau- jančių dvasinės pagalbos. Tokiam priėjimui reikalingas yra platus humanitarinis išsilavinimas, religinis susipratimas ir psichologinis sugebėjimas suprasti priešingai manančio žmogaus matymo punktą, būtent, tas sugebėjimas, kuris leido šv. Pauliui rasti stab- meldžių graikų širdyse tą aukurą Nežinomajam Dievui, kuris laukė Kristaus religijos.

Kitas dalykas, tai turėti iš savo tarpo savo religiniam gyve- nimui pakankamai pasiaukojusių kunigų, kurie su pilnu pasiruo- šimu ir širdingu palankumu, su religiniu kompetentingumu ir pedagoginiu nusiteikimu sugebėtų prieiti prie savo jaunųjų draugų sielų. Kol šitokis visų ateitininkų grupių aprūpinimas apašta- liškais kunigais neįvyksta, negalima kalbėti apie normalų religini

VSS

ateitininkų gyvenimą. "Tam reikalui reik pasitikėti Dievo Ap- vaizda, kuri panorės sužadinti pakankamai kunigiškų pašaukimų mūsų tarpe.

Bene sudėtingiausias bus ateitininkų pasiruošimas visuome- niniam dabui. Visuomeninis veikimas tokioje ar kitokioje lytyje yra neišvengiamas jokiam ateitininkui, tapusiam inteligentu vei- kėju. Jau vienas tas faktas, kad per rinkimus susipratęs inteli- gentas katalikas ne tik turi sąmoningai balsuoti, bet ir sugebėti patarti kitiems, kaip privalu balsuoti, padaro tai, kad ateitininkas turi būti visuomenininkas bent tam tikrame laipsnyje. Tiesą pasakius, šitas laipsnis negali būti net žemas, prisiminus, kad ateitininkas iš savo esmės ruošiasi būti rinktiniu inteligentu veikėju.

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip būsimieji visuo- menininkai, turės ne kartą domėtis ir spręsti visuomenines pro- blemas lavinimosi rateliuose ir pratintis žodžiu ir raštu ginti savo idėjas ir stengtis pažinti visuomeninę aplinkumą. Bet mums šiuo momentu rūpi, kokie yra veiksmai, kurie galėtų ruošti ateitininkus būti tikrais visuomenininkais.

Visuomeniniam veikimui, kaipo tokiam, yra visų pirma rei- kalingu du bendru nusiteikimu: solidarumo jausmas ir teisės są- monė. Juk aišku, kad negali būti tikru visuomenininku tas, kas nenuvokia, kad visuomeninis gyvenimas savo visumoje yra pa- grįstas solidariais interesais, ir kas neturi sąmonės, kad visuomenės tvarka ir įvairūs, kartais priešingi, interesai privalo būti atremti į teisės pagrindą. Visuomeninis solidarumas išvystomas jaunime labiausiai draugiškojo solidarumo veiksmais, o teisės sąmonė — organizacijos statutų lojaliu laikymusi, principų bei pareigų uoliu realizavimu ir saugojimu visuomenės tvarkos, taip pat paskatini- mais kitų žmonių to paties laikytis, pav., visuomenės tvarkos, eilės, viešo švarumo ir tt.

Turint solidarumo jausmą ir teisės sąmonę jaunimas turi eiti paruošiamaisiais veiksmais prie šeimyninės, pilietinės, socia- linės ir politinės akcijos, nors jaunimas, normaliai imant dalyko padėtį, t. y. normalėse aplinkybėse, neturėtų giliai leistis nei į šei- myninį, nei į pilietinį, nei į socialinį, nei į politinį veikimą. Pa- ruošiamuosius veiksmus į šitų visų rūšių veikimą tegalėsiu vien tik programiniu būdu trumpai nusakyti, atsižvelgdamas į tai, kad mano paskaita užsitęsė ir taip labai ilgai.

Ai

Auklėjimasis šeimyniniam gyvenimui reikalauja visų pirma 'iinkamo susipratimo apie šeimos dideliausią reikšmę ir visuo- menės dorai, ir dorovės tvirtumui, ir tautos klestėjimui, ir politi- niam, socialiniam, pilietiniam žmonių išauklėjimui, ir taip pat apie visus tuos principus, kurie daro šeimos gyvenimą normaliu, t. y. ir apie skaistybės reikšmę, ir apie sutuoktuvių neperskiriamą :šventumą, ir apie tėviškąjį autoritetą, ir apie vaikų auklėjimo privalomumą, ir apie materialinį šeimos nenutrūkstamumą. Šita pakraipa ateitininkas turi eiti santykiuose su šeima, numatydamas gerai, kad Lietuvos ateitis pareina žymiai nuo to, ar pasiseks lietu- „viams inteligentams katalikams sudaryti tvirtas krikščioniškas ir pedagogiškai vedamas šeimas, kurių pas mus tuo tarpu yra dar labai maža. "Todėl jaunasis ateitininkas turi praktikuoti visas tas dorybes, kurios gali turėti svarbos būsimajai šeimai; gerbti tą šeimą, iš kurios išeina, stengdamasis pasinaudoti jos dorybėmis, jei ji stovi aukštai, ir pakelti ją savo dorine įtaka, jei ji stovi žemai. Visais atvejais kova su alkoholizmu, su pornografija, su „darbu šventadieniais, su motinos pašaliniu darbu už šeimos ribų gali būti tais konkretiniais veiksmais, kuriais gali pasireikšti idėjinis ateitininkas šeimyninio veikimo srityje.

Pilietiškai išauklėtas yra žmogus, kuris lojaliai pildo visas pareigas, kurias uždeda ant jo visuomenė, savivaldybė ir valstybė "ir sugeba tinkamai naudotis savo teisėmis. Nėra pilietiškai susi- pratęs žmogus, kuris be pakankamų priežasčių atsisako nuo garbės teisėjo pareigų; kuris neprisideda jokia prasme prie savivaldybės darbų sėkmingumo; kuris viešose vietose palieka daugiau ne- "tvarkos, negu yra pats radęs; kuris naudojasi proga išsisukti nuo "teisėtai valstybės nustatytų mokesčių, ir kuris nesistengia išdirbti "žmonėse visais panašiais atvejais tinkamo nusistatymo. Ateiti- ninkas turi būti visų pirma pats korektiškas pilietiškuoju atžvilgiu, o paskui, ir net sykiu, turi ir kitus žmones raginti tinkamai, tei- singai ir lojaliai nusistatyti. Stovi eilėje, rimtai ir švelniai įspėk tuos, kurie eilę neteisingai, t. y. be pakankamų priežasčių, laužo; važiuoji nerūkomuoju vagonu, ne tik pats nerūkyk, bet ir kitus švelniai su didžiausiu ramumu įspėk, jei jie nusideda prieš nu- statytąją tvarką; matai gyvulių kankintoją, protestuok; matai "Žolyno mindžiotoją arba apsodinimų draskytoją, protestuok švel- niai, ramiai, su išvidinu pasišventimu, nes už savo protestus, gali gauti koliojimo, barimo, net mušimo. Kaip būtų gražu, kad mūsų ateitininkiškas jaunimas taip ruoštųsi eiti pilietiškas savo

apra

pareigas, mokydamas sykiu mūsų žmones pilietiškų dorybių, kuriomis paprastai jie nelabai pasižymi, ir visų pirma vadovau- damas liaudies jaunimui, susibūrusiam į Pavasario Sąjnugą. Neabejotina toliau, kad inteligentams katalikams yra pri- valoma socialinė akcija. Aišku taip pat savaime, kad pasiruo- šimui prie šitos akcijos yra reikalingos labai rimtos studijos. Leiskime, kad šitos studijos ateitininkų yra atliekamos mokykloje. laisvu apsiskaitymu ir lavinimosi rateliuose." Leiskime, kad atei- tininkai, vadovaudamiesi krikkščioniškąja etika, prieina nuo- sekliai išvadą, kad kapitalo kovoje su darbu nei kapitalo nei darbo atstovai neturi racijos, kai stengiasi vienašališkai išnaudoti padėtį savo naudai pagal pajėgų persvarą; kad tikra socialinė akcija, krikščionybės diktuojama, reikalauja, kad kapitalo ir darbo konfliktas būtų sprendžiamas socialinės taikos ir solida- rumo pakraipa, ir kad, šita pakraipa einant, daugiausia socia- linio auklėjimo turi tinkamai sutvarkyti koperatyvai, vedami krikščioniškojo solidarumo pakraipa. Po to tegali būti ateitininkui kalbos apie tai, kokiais realiais veiksmais katalikaškasis jaunimas gali įsigyti krikščioniškojo solidarumo, neįeidamas dar, kaipo „jaunimas, į socialinį partijų veikimą. Tokių veiksmų galį patiekti visų pirma steigimas ekonominių kooperatyvų susišelpimo tikslu ir uolus juose dalyvavimas. Ir reik pasakyti, kad toks koopera- tyvinis jaunimo veikimas ne tik ruošia prie socialinės akcijos, bet ir gali aprūpinti daugeliui draugų materialinį gyvenimą, be ko pats Ateities organizacijos buvimas būtų ne visai tvirtas. Taigi socialinės akcijos atžvilgiu aktualiu įbalsiu turi būti privalomas dalyvavimas ekonominiuose ateitininkų kooperatyvuose, kad per solidarų pratinimąsi prie mažų veiksmų galima būtų“ mio Bi didelių išdavų. š Pagaliau kėletas žodžių apie ruošimąsi prie politinio vei- kimo. Iš dviejų visuomeninių nusiteikimų, kuriais, kaip minėta, yra solidarumo jausmas ir teisės sąmonė, teisės sąmonė turi pir- maeilės reikšmės politiniame gyvenime. "Tuo tarpu teisės sąmonė turi pasireikšti sąmoningu branginimu dviejų pagrindinių visuo- meninio gyvenimo vertybių, būtent: tvarkos ir laisvės. Tvarkos meilė ir sugebėjimas ją palaikyti visuomenės gyvenime yra ne kas kita, kaip parlamentarinis drausmingumas. Laisvės meilė ir sugebėjimas ją pagerbti yra ne kas kita, kaip tolerantingas laisvingumas. Kitaip tariant, į politinio lavinimo pagrindą rėik padėti drausmės bėi laisvės sintezė. Be drausmės politinis visuo-

0)

menės gyvenimas tampa chaosu. Be laisvės visuomenė tampct vergų masė.

Palaikymas savo gyvenime parlamentarinės drausmės, pra- tinimasis pagerbti nuomonių bei iniciatyvos laisvę, stengimas įsigyti sugebėjimo ginti įteigiamai žodžiu ir raštu savo nusista- tymą politiniame klausime, išdirbimas savyje aversijos prie demagogijos, sąmoningas studijavimas įvairių partijų programų ir įsigijimas pažiūros, kad neišvengiamos politiniame gyvenime partijos labiau turi specializuotis pagal atskirus politinius užda- vinius, negu su ekskliuzivistiniu demagogizmu kovoti su priešin- gomis partijomis, — štai keletas iš daugelio priemonių ruoštis politiniam veikimui.

Reik kaip tik pažymėti, jog ruošimasis prie politinio veikimo itin yra svarbus, todėl, kad ginti politinio krikščioniškojo nusi- statymo dėl faktinos dalykų padėties, iki šiol dažniausiai turėjo eiti žmonės be tvirtų dorinių principų ir platesnio politinio pasi- ruošimo, taip kad šiuo laiku mes nemaža galime patirti atsiti- kimų, kur vadinamieji krikščioniški veikėjai pasirodė nepajė- giančiais atsilaikyti prieš politinės kovos pagundas ir įsigilinti į politinio veikimo esmę. Kiek papolitikavę, kai kurie kunigai meta sutonas, kiti kunigai ir pasauliečiai apsibiznina priėję kapi- talų, dar kiti ciniškai kalba apie bet kuriuos socialinius ir poli- tinius principus. "Tiesa, toli gražu ne visi užsitarnauja tokių. skaudžių priekaištų, bet vis dėlto neproporcionaliai didelė dalis vadinamųjų krikščioniškų politikų pasidavė pagundoms. Ragin- damas visus ateitininkus rimtai ruoštis prie krikščioniškosios politikos, laikau savo prievole įspėti, kad ruošimosi laiku yra labai svarbu tinkamai apsišarvuoti prieš politinio gyvenimo pa- gundas. Jei jos suvilioja ateitininkus tebeeinančius mokslą, arba sendraugius, tai mes negalime neapgailestauti šito liūdno ir blogai mus charakterizuojančio fakto.

Jei visa, kas mano pasakyta, nėra realizuota ateitininkų gyvenime bei veikime, tai tikiuos, visa tai turi Ateities organi- zacijos gyvenime savo užuomazgą ir gali plačiau išsivystyti. Kad taip yra, pasidaro aišku iš to, kad Ateitis, kaipo judėjimas, buvo: instinktyvus protestas prieš mūsų mokyklų demoralizuojančią įtaką. Tuo laiku, kuomet mums sendraugiams teko eiti mokslą. besiformuojant ateitininkų judėjimui, universitetinio jaunimo nusi- statymas turėjo keturias charakteringas žymes, būtent: 1. abe- jingumą tautybės atžvilgiu, 2. aiškų palinkimą į ateizmą, 3. nie-

BIS

kinimą akademinio mokslo, kaip intelektualinio lavinimo, ir 4. pasiryžimą savo pajėgomis pradėti politinę revoliuciją ir atitin- kamą visuomeninį veikimą. Ateities organizacija, būdama, kaip sakiau, protestu prieš rusų mokyklos ir jaunimo pakraipą, prieš kiekvieną žymę pastatė naują uždavinį, prieš abejingumą tautybės klausime Ateitis pastatė patriotizmą su tautine kultūrinė kūryba; prieš ateizmą pastatė intelektualinio lavinimosi reikalą, ir prieš ardomąjį revoliucionizmą pastatė pareigą ruoštis prie plataus vi- suomeninio veikimo. Istorijos faktais pasmerktas jau rusų jau- nimo nusistatymas ir apvainikuotas sėkmėmis ateitininkų veiki- mas. Tokiose aplinkybėse ateitininkams telieka gilinti savo pa- kraipa ir, neapsileidžiant gyvenimo pilkumoje, eiti prie naujų didesnių, ir reikšmingesnių laimėjimų.

Turiu tačiau pabrėžti, kad šitie nauji laimėjimai tegali įvykti ne tik sąryšyje su pagilinimu ateitininkų principų bei pa- reigų, bet ir sąryšyje su gilia Ateities sąjungos reorganizacija. Šita numatoma tik iš tolo Ateities Sąjungos reorganizacija parei- kalautų: 1. kad ateitininkų principai bei pareigos būtų tiksliai ir aiškiai suformuluoti; 2. kad principai ir pareigos būtų paaiš- kinti platesniu raštu vadams vadovautis savo pareigose; 3. kad būtų surašyti praktiniai metodologiniai vadovėliai keturiems pagrin- diniams ateitininkų uždaviniams su smulkiu nurodymu pareigų bei priemonių, ir kad šituose vadovėliuose būtų atsižvelgta į jau- nesniųjų ir vyresniųjų ateitininkų, studentų ateitininkų ir sen- draugių padėties reikalavimus; 4. kad būtų išdirbta platesnė kon- stitucija, normuojanti visos sąjungos gyvenimą, ir atskiri statutai jaunesniesiems ir vyresniesiems moksleiviams, studentams ir sen- draugiams, ir 5. kad būtų nustatyti Sąjungai tokie pasireiškimo būdai, kaip ženkleliai ir vėliavos.

Nesigilindamas į praktišką visų šitų reikalų atlikimą, tekon- statuoju juos, kaip plaukiančius iš mano nagrinėjimo ateitininkų principų bei pareigų. Baigdamas ir galiu palinkėti draugingajam Ateitininkų Kongresui pastūmėti nurodytus reikalus į prieki ir tuo pačiu išvesti Sąjungą į tikresnius ir platesnius kelius.

Kaunas, 1925 m. rugpiūčio 12 d.

Antrasis skyrius

Oficialioji ateitininkų ideologija

I. Ateitininkų principai bei pareigos

Palangos Reorganizacinės Konferencijos išplėstoji redakcija *)

a. Judėjimo prasmė

I principas. Ateitininkų judėjimas ir savo kilme ir savo uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent, dvasinis atgimi- mas, kuris iš vienos pusės remiasi tautiniu jos atgimimu, o iš kitos pusės suteikia pastarajam aukštesnės neprarandamos reikšmės.

Pareiga: 1. Todėl ateitininkas turi būt pasiryžęs, tarnau- damas sykiu Dievui ir Tėvynei, padėti visas pastangas vyriau- siajam savo principui realizuoti: Visa atnaujinti Kristuje.

b. Organizacijos pobūdis

II principas. Ateitininkų organizacija yra lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo federacija, besinaudojanti mora- line bei materialine pagalba savo sendraugių, kurie, atitinkamai susiorganizavę, realizuoja savo gyvenime ir veikime ateitininkų ideologiją.

Pareigos: 2. Ateitininkas privalo vengti tiek savo progra- moje, tiek ir savo taktikoje viso to, kas neleistų sueiti į jų fede- raciją visam lietuvių mokslą einančiam katalikiškkam jaunimui.

3. Priklausymas prie Ateities judėjimo privalo būti ateiti- ninko suprantamas kaipo sąmoningas nenuilstamas ruošimasis tapti karštu lietuviu patriotu, aiškiai susipratusiu kataliku, tikru inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju visuomenininkų ir gerai pasiruošusiu prie savo profesijos specialistu.

c. Katalikiškumas

III principas. Ateitininkas laiko katalikiškąją pasaulėžiūrą vienintele tikra tiesos išreiškėja ir sykiu pripažįsta Katalikų Baž- nyčią, kaipo neklaidingą, vienintelę pilnai autoritetinga apreikš-

*) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 453—456 p.

55,

tosios religijos saugotoją, reiškėją ir skelbėją, kuri turi teisės rei- kalauti iš kiekvieno savo nario ne tik tikėjimo išpažinimo ir doros principų laikymosi, bet ir apaštalavimo savo gyvenimu ir darbais.

Pareigos: 4. Ateitininkas privalo su visu rūpestingumu stengtis įsigyti to gilaus religinio susipratimo, kuris sugeba sude- Tinti aukštą moksliškos kultūros laipsnį su tikru katalikiškosios doktrinos supratimu.

5. Ateitininkas laiko savo tiesiogine pareiga išlaikyti visame savo gyvenime bei veikime tą katalikiškąjį korektiškumą, kuris yra pagrįstas tikru laikymusi krikščioniškosios etikos principų ir Katalikų Bažnyčios įsakymų.

6. Ateitininkas su visu savo uolumu ruošiasi kovoti ir jau kovoja, kiek ir kur tai jam dera, su pasaulio dechristianizacija; šito ruošimosi tikslais jis statosi: a) gilinimą religinio susipratimo katalikų visuomenėje, b) gynimą religijos tiesų, bažnytinės orga- nizacijos ir visuomeninės doros nuo ardomųjų veiksnių puolimų ir c) apaštalavimą, kuris turi būti visų pirma pagrįstas gyvenimo bei veikimo suderinimu su krikščioniškaisiais idėalais.-

d. Tautiškumas

IV principas. Ateitininkas laiko tautybę būtinu teigiamuoju gyvenimo veiksniu, nes ji yra ta individualinė, nors ir sutelktinė, lytis, kuria turi pasireikšti visuotinas žmogiškosios dvasios tu- rinys. Ogi būdamas lietuvis katalikas, jis supranta patriotizmą, kaipo tautinės lietuvių individualybės meilę, kuri reikalauja reali- zuoti visuotinį krikščioniškosios „kultūros idealą tautinės lietuvių individualybės lytyse. .

Pareigos: 7. Ateitininkas laiko savo pareiga įsigyti aiškaus tautinio susipratimo to tikro patriotizmo prasme, kurio pagrinde glūdi siekimas kultūrinės didybės savo tautai, ir kuris nelaiko tautybės gyvenimo tikslu, vertingesniu už gyvenimo turinį.

8. Sykiu žinodamas, kad tikras patriotizmas yra tobulėjimo veiksnys, ateitininkas privalo ieškoti patriotizme naujų asmeninio tobulinimosi akstinų ir ruoštis su plačiu užsimojimu prie origi- nalios, visuotinai vertingos kūrybos tautinės kultūros srityje.

9. Be to, ateitininkas vengia pats ir stengiasi saugoti pla- čiąsias mases nuo to siauro nacionalizmo, kuris kaipo ekskliuzi- vistiškas šovinizmas neleidžia tautoms sueiti į harmoningą visos žmonijos sąjungą.

e. Inteligentiškumas

V principas. Besiruošdamas eiti visuomenėje tikro inteligento pareigas, ateitininkas išeina iš to pagrindo, kad inteligentija yra ta nesurišta nei su vienu kuriuo luomu, nei su viena kuria pro- fesija, nei su viena kuria partija, visuomenės grupe, kuri dėl aukšto protinio bei dorinio sudarančių ją asmenų vertingumo yra pašaukta tiekti aukštąją vadovybę visuomenei, valstybei ir tautai, ir kuri todėl privalo būti visuomeninio susipratimo, visuo- meninės pusiausvyros, kultūrinės pažangos ir riteriškų užsimo- jimų veiksnys.

Pareigos: 10. Stengdamasis realizuoti tikro inteligento tipą. ateitininkas privalo išlavinti: a) aiškų protą, pagrįstą moksliškuoju subrendimu, b) tvirtą būdą, paremtą aukšta valios kultūra, c) jautrią sąžinę, išauklėtą krikščioniškosios etikos reikalavimais ir d) kilnią širdį, pilną entuziazmo bei paslankumo pasiaukoti tam. kas yra šventa, tikra, gera ir gražu.

11. Siekdamas tinkamų tikram inteligentui savybių, ateiti- ninkas privalo sąžiningai panaudoti visas tas auklėjimosi bei lavinimosi priemones, kurių, gali patiekti šeimyna, mokykla, Baž- nyčia, visuomeninis gyvenimas ir pati ateitininkų susidraugavimo organizacija. |

12. Aukštai vertindamas vadovaujamąjį inteligento pašau- kimą, ateitininkas nuo jaunų dienų privalo pratintis kovoti su materializmo, filisteriškumo, siaurumo, sustingimo, įnertingumo dvasios viešpatavimo visuomeninėje aplinkumoje, kad iškilęs, su visu deramu kuklumu, iš vidutinių, beasmeninių žmonių tarpo. jis galėtų pasireikšti drąsia iniciatyva, plačiu užsimojimu, kri- tišku sąmoningumu, originaliniu kūrybiniu nusistatymu, apskritai. tais galingais idėjos žygiais, kūrie pritinka plačiai, giliai, skaidriai vado individualybei.

13. Atsižvelgdamas į nelemtą tautinį bei kultūrinį tradi- cinės lietuvių šviesuomenės atskilimą nuo liaudies, ateitininkas laiko savo prievole šviesti ir vadovauti liaudies jaunimui ir ap- skritai gyventi harmoningai suderintų su liaudimi gyvenimu, kad nauji normalūs santykiai tarp liaudies ir šviesuomenės leistų su- daryti geriausią. tautinę vadovybę plačiosioms lietuvių liaudies masėms.

f. Veiklumas

VI principas. Ateitininko supratimu inteligentas yra ne tik protininkas šviesuolis, bet ir energingas akcijos žmogus, kuris sugeba aukštus savo idealus realizuoti kūrybiniu nusistatymu savo ir visuomenės gyvenime.

Pareigos: 14. Norėdamas tapti energingu veikėju, ateitinin- kas privalo visų pirma susirūpinti ta fizine kultūra, kuri išlavina tvirtą kūną, paslankų tarnauti aukštiems gyvenimo tikslams.

15. Statydamas teorinį lavinimąsi pirmoje savo uždavinių eilėje, ateitininkas vis dėlto laiko tiesiogine savo pareiga taip pat pratintis nuo jaunų dienų prie praktiško veikimo, pagrįsto klus- numo, drausmingumo, punktualumo ir tvarkingumo principais.

16. Atsižiūrint į aktualų Lietuvoje reikalą moksliškai orga- nizuoti profesinį ir visuomeninį darbą didžiausio kūrybinio na- šumo pakraipa, ateitininkas privalo stengtis įsigyti sąmoningo organizacinio sugebėjimo ir susipažinti su administravimo ir va- dovavimo principais bei technika.

g. Šeimyniškumas

VII principas. Ateitininkas yra įsitikinęs, kad dvasinis lietuvių tautos atgimimas tegali įgyti tvirtų tradicijų ir pastovių pagrindų tik per krikščioniškąją šeimyną, kur tėvai pasireikštų prigimtojo, kultūrinio ir religinio pašaukimo pilnumoje.

Pareigos: 17. Ateitininkas privalo gerai suprasti ir gerbti krikščioniškosios šeimynos idealą ir, ryždamasis pagal savo pašau- kimą sudaryti šeimą, turi taip pasiruošti prie šeimynio gyvenimo doriniu, pedagoginiu ir kitais atžvilgiais, kad jo šeimyna atsakytų visiems inteligentiškumo reikalavimams.

18. Ateitininkė privalo pažinti moters idealą inteligentiškos krikščioniškosios šeimynos šviesoje ir, ryždamasi stoti į šeimyninį gyvenimą, turi pasiruošti prie jo kaipo prie pagrindinės savo profesijos, turinčios sprendžiamosios reikšmės visuomenės ir tautos gyvenimui.

h. Visuomeniškumas

VIII principas. Ateitininkas yra visuomenininkas jau todėl, kad jis yra katalikas, kuriam, kaipo tokiam, Katalikiškoji Baž- nyčia yra reali visuotinio susidraugavimo lytis; pagal tai jis laiko aukščiausiu pasaulinės visuomenės idealu visuotinį susidrauga- vimą krikščioniškojo solidarumo pagrindais.

BLS

Pareigos: 19. Į savo visuomeniško išsiauklėjimo pagrindą ateitininkas turi padėti draugiškumą bei solidarumą, kurie yra aiškiai privalomi ateitininkų, savitarpio santykiuose.

20. Ateitininkas nuo jaunų dienų privalo stengtis įsigyti valstybiško nusistatymo ir pilietiškų dorybių, stengdamasis savo veikime visados išlaikyti teisingumą, teisėtumą ir drausmingumą.

21. Ateitininkas, brangindamas individualinę asmens inicia- tyvą ir savarankiškąjį jo veiklumą, sykiu privalo aktyviai bei solidariai reikštis sutelktinėje kūryboje ir stengtis įsigyti koope- ratyvinio veikimo įpročių.

22. Dalyvavimu jaunimo susidraugavimo organizacijose, kultūrinėse draugijose ir kooperatyvuose ateitininkas sąmoningai ir palaipsniui turi ruoštis prie to plataus visuomeninio veikimo, kuris galutinėje sąskaitoje reiškiasi vadovavimo bei valdymo pa- reigomis, ir kuris įeina į tikro inteligento visuomeninį pašaukimą.

23. Ateitininkas, einąs mokslą vidurinėje ir aukštesniojoje mokykloje, neturi teisės priklausyti prie jokios partijos. Ateiti- ninkas, turįs brandos liudijimą, gali asmeniška savo atsakomybe. kaip pilnateisis pilietis, priklausyti prie partijos ir dirbti partijos darbą, tačiau su sąlyga, kad partija, prie kurios jis priklauso. nebūtų priešinga Katalikų Bažnyčiai, lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.

II. Ateitininkų principai bei pareigos

Sutrauktoji ateitininkų principų bei pareigų redakcija *)

10.

Ateitininkas uoliai tarnauja Dievui ir Tėvynei, vadovauda- masis vyriausiu savo tikslu: visa atnaujinti Kristuje. Ateitininkas yra aiškiai susipratęs lietuvis patriotas, kuriamai nusistatęs tautinės kultūros srityje.

Ateitininkas stengiasi būti pavyzdingas katalikas, griežtai prisilaikąs krikščioniškosios etikos principų ir Katalikų Baž- nyčios mokslo. Ateitininkas kovoja su pasaulio dechristianizacija ir stengiasi apaštalauti visų pirma savo gyvenimo bei veikimo suderinimu su krikščioniškaisiais idealais.

Ateitininkas visomis prieinamomis priemonėmis uoliai auk- lėjasi bei lavinasi, kad galėtų tapti ne tik bendrai išauklėtu bėi išlavintu žmogumi, bet ir geru savo profesijos specialistu. Ateitininkas stengiasi įsigyti savarankiško veiklumo, pagrįsto kūno paslankumu tarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams, drąsia iniciatyva, plačiu kūrybiniu užsimojimu, drausmin- gumu ir organizaciniu sugebėjimu.

Ateitininkas ruošiasi tapti tikru inteligentu, kuris galėtų vai- dinti vadovaujamąją rolę Lietuvos Valstybėje ir lietuvių tautoje.

Ateitininkas aukštai vertina krikščioniškos inteligentiškos šei- mynos idealą ir, turėdamas šeimyninį pašaukimą, ruošiasi šitą idealą realizuoti savo būsimame šeimyniniame gyvenime. Ateitininkas, jau kaipo katalikas, yra visuomenininkas, kuris vadovaujasi krikščioniškojo solidarumo principais ir aukštai vertina laisvę bei tvarką.

Ateitininkas yra tikrai draugiškas atžvilgiu į visus kitus ateiti- ninkus, pilnas pagarbos atžvilgiu į vyresniuosius ir atsidėjęs visuomenės ir valstybės reikalams pilietis.

*) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 457 p.

III. Aktualiausieji ateitininkų uždaviniai

„Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimas 1927 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Šios vasaros Reorganizacinė Ateinininkų Konferencija yra reikšminga visų ateitininkų gyvenimui. Ateitininkų ideologijos supratimas pagilintas ir naujai suformuluotas principų bei pa- reigų pavidalu, organizacijos įstatai žymiai pertvarkyti, užbrėžti nauji veikimo planai ir parinkti nauji vadovybės organai. Ateiti- ninkų gyvenime bei veikime numatomas naujas išsivystymo pe- riodas, kuriam turi būti statomi tam tikri aktualūs uždaviniai ir renkamos reikalingos vykdomosios priemonės.

Tokiu metu naujai išrinktoji Ateitininkų Federacijos vado- vybė laiko savo pareiga kreiptis į visus Federacijos narius ir juos paakinti, kokie yra svarbiausi ir aktualiausi at-kų uždaviniai, ir koks, bendrais bruožais tariant, privalo būti ateitininkų veikimo planas artimiausioje ateityje, kad, naujam Ateitininkų Kongresui susirinkus, galima būtų aiškiai konstatuoti planingai įvykdytų atsiekimų ir jie imti pagrindu naujiems platesniems užsimojimams.

Reik juk žinoti, kad kilnusis ateitininkų tikslas — visa atnaujinti Kristuje — yra toks neaprėžtas jokiomis ribomis ide- alas, kuris nuolatos reikalauja tolimesnės pažangos, nesitenkin- damas jokiais daliniais ir todėl lygstamais laimėjimais. Jis reikalauja nenuilstamos pažangos, kaskart naujų pasiryžimų, atkartotinų atsinaujinimų iš vidaus, nuolatinio budėjimo dvasios reikalų sargyboje. Pasirinkus tokį kilnų tikslą-idealą, yra pirmas su juo apsilenkimas, jei nėra aiškiai jaučiama ir nusimanoma, kad jis uždeda svarbių prievolių, reikalaudamas supratimo, išsi- žadėjimo, pasiaukojimo ir veiklumo. Kilnumas sudaro prievolių. ir to pakanka, kad ateitininkai jaustųsi įpareigoti ištesėti didžia-

... ) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 394—405 p., ir. Židinyje 1937 m. 10 nr., 235—242 p.

a

jam savo tikslui-idealui, ir, nuolat eidami pažangos keliais, nesi- liautų ruošęsi naujiems laimėjimams. — Toks nusistatymas ne- nuilstamai eiti pažangos keliais turi būti bendra visiems ateiti- ninkams nuotaika, žengiant jiems į naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį.

Šitokia nuotaika, susidaranti aukštojo ateitininkų idealo akivaizdoje, nė kiek neprivalo kliudyti imti eilinius ir todėl da- linius savo uždavinius su visu uolumu ir vykdyti juos praktiškų nusistatymu, kuris leidžia sykiu laikyti savo akivaizdoje ir mo- mentų reikalus ir principų reikalavimus. Bet šiaip ar taip, norint, kad ateitininkų gyvenimas bei veikimas eitų reikiama pakraipa, reik visų pirma giliai įsigyventi į ideologinius ateitininkų pagrin- dus, kaip jie naujai yra suformuluoti ateitininkų principuose bei pareigose. "Tai yra pirmutinis ateitininkų uždavinys, einant į naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį.

Naujai suformuluotuose ateitininkų principuose bei parei- gose rado atsižvelgimo visos svarbiausios gyvenimo bei veikimo sritys; ogi kiekvienoje srityje buvo atsižvelgta tiek į tai, kokios yra realaus gyvenimo tendencijos, tiek ir į tai, kaip šitos tenden- cijos turi būti suderintos su ateitininkų vyriausiais principais. Visur harmoninga krikščioniškosios pasaulėžiūros pusiausvyra tarnavo vedamąja mintimi, statant gaires ateitininkų gyvenimui bei veikimui ir orientuojant juos didžiosiose laiko problemose. Einąs iš vidaus tikėjimo ir mokslo susiderinimas, tautiškumo ir universalumo sutaikomumas, šviesuomenės ir liaudies solidaru- mas, rinktinės geruomenės ir plačiųjų liaudies masių sutaikymas, savitarpinis teorijos ir akcijos naudingumas, didysis moters užda- vinys laukiamajame šeimyniniame atgimime, privalomas visiems visuomeniškumas, — štai tik keletas vedamųjų idėjų, kurios pa- dėtos į ateitininkų principų bei pareigų apsprendimą. Ateitinin- kams yra būtina su šitomis, kaip ir su kitomis savo ideologijos idėjomis, intymiai susigyventi, jos komentuoti, studijuoti, aiškinti ir tobulinti, kad tokiu būdu artimiausioje ateityje galėtų būti įgytas taip reikalingas visai aiškus ideologinis susipratimas.

Ideologinis kokios nors žmonių grupės nusistatymas tik tada yra tikrai realizuojamas gyvenime, kai šita grupė įstengia atitin- kamai susiorganizuoti. Reorganizacinė Palangos konferencija ir turėjo, tarp kitko, savo tikslu taip pertvarkyti ateitininkų orga- nizacijos pagrindus, kaip to reikalauja dabartinio mūsų gyvenimo aplinkybės. Nors galinga ir gerai sutvarkyta organizacija tegali

L

išaugti tik per žymiai ilgesnį laikotarpį, negu tasai, kuris tenka iš viso ateitininkų organizacijai gyvuoti, vis dėlto reik tikėtis. kad atėjo laikas pastatyti jinai ant tvirtesnių organizacinių pa- grindų ryšyje su organizacinių sugebėjimų ugdymu ateitininkuose ir jiems vadų auklėjimu. Todėl antras iš eilės svarbus bei aktu- alus ateitininkų uždavinys yra realizuoti pažanga organizaciniame susitvarkyme, einant Palangos konferencijos nurodytais keliais.

Artimiausias laikotarpis turės taip pat parodyti, kokie trū- kumai liks dar iki naujo Kongreso ateitininkų organizacijoje ne- atpildyti, ir kokie bus eiliniai organizavimosi uždaviniai. Rūpintis organizacijos tolimesniu patobulinimu yra kiekvieno sąmoningo ateitininko prievolė. Bet todėl kiekvienas ateitininkas turi žinoti. kad organizacijos tobulumas pareina nuo organizacinių nusitei- kimų bei sugebėjimų, kuriais pasižymi jos nariai. Tai uždeda ateitininkams prievolę stengtis įsigyti tokių palankių organizacijos gyvavimui nusiteikimų, kokiais kad yra drausmingumas, tvarkin- gumas, punktualumas, draugiškumas ir sugebėjimas paklusti vienu atveju ir vadovauti kitu, kai to reikalauja gyvenimo bei veikimo aplinkybės ar organizuota draugijos valia.

Sykiu su organizavimosi reikalu šiais laikais yra labai aktualus klausimas apie vadų ruošimą savo organizacijai. Jokia didesnė organizacija negali klestėti, jei ji nesugeba atrinkti iš savo narių labiausiai apdovanotų ir geriausiai nusiteikusių asmenų ir paversti juos tikrais savo vadais. Todėl, jei iš vienos pusės visuose ateitininkuose turi būti auklėjami organizaciniai nusitei- kimai bei sugebėjimai, tai rinktiniai ateitininkai turi planingai auklėtis ir būti auklėjami vadovavimo reikalams. Studijuoti ir šiaipjau rūpintis organizacinio darbo bei vadovavimo teorijos ir technikos klausimais yra viena iš ateitininkų pareigų, susida- rančių ryšyje su antruoju uždaviniu realizuoti pažangą organiza- ciniame susitvarkyme.

Tamprus ateitininkų susiorganizavimas tėra vien priemonė jų idealams vykdyti gyvenime. Todėl besiorganizuodami at-kai visų pirma rūpinasi tinkamai pasiruošti tiems uždaviniams, kurių pastatys jų gyvenime vyriausias jų tikslas-idealas — visa atnau- jinti Kristuje. Ogi šitas tikslas-idealas jau dabar nuo ateitininkų reikalauja ir reikalaus visados aktyviai nusistatyti prieš pasaulio dechristianizaciją. Kad ateitininkai galėtų dirbti didelį religinio atgimimo darbą savyje ir aplinkiniame pasaulyje, reik visų pirma stabdyti dechristianizacijos vyksmas tiek savyje, tiek ir visuo-

164 — |] meninėje aplinkumoje. Iš tikrųjų tai yra sunki kova, kuri reika- lauja ne tik sąmoningo atsidėjimo ir šaunaus pasiaukojimo, bet ir labai rūpestingo pasiruošimo, tikriau pasakius, apsiginklavimo. Ir štai trečias labai aktualus šiais laikais ateitininkų uždavinys yra fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas kryžiaus kovai su pasaulio deschristianizacija. Mes nebijome aiškiai ištarti šiuos žodžius, kurie kai kam gali pasirodyti per daug šauniais, bet tik reikalaujame juos gerai suprasti.

Mes gyvename įnepaprastais laikais: Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė, ėjusi iš reformacijos per prancūzų revoliuciją i mūsų laikus, parodė mums, prie kokių katastrofų jinai vedė vadi- namąjį kultūringą pasaulį. Pasirodė, būtent, kad pašlijęs į de- christianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimėjimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo amžinų nelygsta- mųjų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis di- džiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos linkme pasauliui gresia visiško suirimo ir subarbarėjimo pavojus. Pažiūrėkime tik į karo ir revoliucijos pagamintą dorinį sumen- kėjimą, į įsivyravusius naujus įpročius; pastebėkime tą gyvenimu smaginimosi geidulį, kuris apėmė mases; atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme ir pasilinksmi- nimuose, — ir mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą bei žlugimą. Ogi ten, kur yra palinkimo į suirimą, atsiranda visados destruktyvinės jėgos. Bol- ševizmas ir yra ne kas kita, kaip destruktyvinė galybė, kuri neiš- vengiamai turėjo atsirasti pašlijusiame į dechristianizaciją ir subarbarėjimą buržuaziniame pasaulyje. Barbarai eina į mus iš tikro, bet šį kartą jau ne iš šalies, kaip kad yra buvę griūvant graikiškam romėniškam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristiani- zuoto žmogaus instinktų.

Tokiu metu kilnusis tikslas — visa atnaujinti Kristuje — yra gelbėjimo šūkis. Kaip, einant į mūsų gadynę, krikščionija pasidarė kultūrinės pažangos ir naujų laimėjimų veiksnys, taip lygiai mūsų dekadencijos laikais išganymas ir tikra pažanga tegali ateiti su religiniu atgimimu, kuris prieš dechristianizacijos linkmę, paimtą tiek buržuaziško, tiek ir proletariško pasaulio, pastatys pilnutinį krikščioniškosios kultūros idealą.

= 05 -—

Bet taip statant klausimą, pašlijęs į dechristianizaciją pa- saulis ir krikščionija, skelbianti religinio atgimimo idealą, yra dvi stovyklos, kurios negali išvengti kryžiaus kovos. Tačiau krikščionys privalo ypatingai gerai suprasti, kad materialinis gin- klas, niekados netikęs apaštalavimo darbui, yra dabar kenksmin- gesnis, negu kada nors. Todėl, kai mes kviečiame ateitininkus apsi- ginkluoti fiziniu, doriniu ir protiniu būdu kovai prieš pasaulio de- christianizaciją, mes turime galvoje tą dvasinį apsiginklavimą, kuris apgintų ateitininkus nuo dechristianizacijos pagundų ir su- teiktų jiems pakankamai moralinio autoriteto garbingai stoti ateityje į didelį apaštalavimo darbą einant religinio atgimimo keliais. Tam tikslui ateitininkai turi būti tvirti kūnu, kad galėtų pakelti dideles pastangas; jie turi patobulinti dorinį savo išsiauk- lėjimą, kad galėtų įgauti entuziastiško išsižadėjimo bei pasiau- kojimo kovai su pasaulio dechristianizacija; jie turi taip pat pa- gilinti intelektualinį savo išsilavinimą, kad galėtų atsiekti tikros kultūros viršūnes ir iš jų aiškiai spręsti, kas mūsų pasaulyje yra neigiamo, ir kas teigiamo. Gerai suprastas fizinis lavinimasis, dorinis auklėjimasis ir protinis lavinimasis, štai kas yra jūsų apsi- ginklavimo priemonės.

Šitokis būdas ginkluotis didelei gyvenimo kovai reikalauja ne puikybės, bet kuklumo, ne neapykantos, bet tolerancijos, ne kultūrinio išsilepinimo, bet iškilimo į aktyviosios kultūros vir- šūnes, kad iš jų galėtų būti aprėptos dvasiniu žvilgiu dar platesnės “ padangės. Bet kuklumas toli gražu nereiškia atsisakymo nuo kovos su tuo, kas yra bloga, kaip lygiai tolerancija nereiškia patai- kavimo, indeferentizmo ir principų išsižadėjimo, kaip kad tikras kultūringumas nereiškia prabangiško buržuaziško gyvenimo su- tvarkymo. Sąmoningas dvasinis atsparumas, nuosekli principiali gyvenimo linija, geras pavyzdys, įtikrinėjimo galia, gerai sutvar- kyta spauda ir šiaipjau idėjų propaganda, telkimas bei organiza- vimas teigiamųjų jėgų visuomeninio apaštalavimo reikalams, paži- nimas žmonių reikalų ir jų psichologijos, pažinimas mūsų laikų dvasios, — štai tik keletas priemonių, kurios gali būti labai nau- dingos kovoje su pasaulio dechristianizacija, ir kurias šiaip ar taip ateitininkai privalo pasisavinti, ruošdamiesi prie gyvenimo kovos vardan savo kilnaus idealo.

Bet visam tam yra reikalinga, kad ateitininkai būtų tikri inteligentiški gyvenimo darbininkai. Tiesa, mokslą einantis kata- likiškas jaunimas, šiaip ar taip ruošiasi tapti inteligentais. Reik

= D =

tik, kad šitas ruošimasis būtų visai sąmoningas, nes kitaip galima: lengvai prasilenkti su tais uždaviniais, kurių stato inteligentiškas darbas. Mūsų tauta itin laukia naujos tikrų inteligentų kartos, kuri pajėgtų atlikti didelius tautinės kūrybos uždavinius. Ir štai sąmoningai studijuoti inteligentų uždavinius visuomeniniame gy- venime ir kultūrinėje tautos kūryboje ir sykiu nenuilstamai ruoštis tapti tikrais inteligentais yra ketvirtas iš eilės labai aktualus ateiti- ninkų uždavinys.

Tik tikrai inteligentiškomis pajėgomis tiek mūsų tautinis kultūrinis, tiek ir religinis dvasinis atgimimas tegali būti pakeltu į tokį aukštumą, kuris duotų mums galimybės atsilaikyti prieš mūsų tautybės ir religijos priešus. Inteligentija ir privalo su- daryti tokią sąmoningą vadovybę, kuri pajėgtų savo dorinėmis ir intelektualinėmis kokybėmis pakelti mūsų tautą, visuomenę ir valstybę į tautinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo aukštybes. Todėl, ruošiantis į inteligentiškus darbininkus, yra prievolės. ruoštis sykiu prie tos vadovaujamos rolės, kurią inteligentai turi vaidinti kiekvienoje visuomenėje. Užtylėti šita kilni, bet sykiu ir labai atsakinga inteligentų pareiga būtų blogai suprastu kuk-- lumu, kuris galėtų turėti nepageidaujamų išdavų mūsų ateičiai.. Todėl sąmoningas ateitininkų, kaipo inteligentiško jaunimo, ruo-- šimasis prie vadovaujamos rolės lietuvių visuomenėje, yra visai naturalus inteligentiškam pašaukimui. Bet užtat reik sykiu gerai nusimanyti, kokių sunkių ir atsakingų uždavinių šitas ruošimasis. uždeda jaunimui. Ne ambicijos užgaidos ir ne materialinės ge- rovės sumetimai, bet susirūpinimas savo tinkamumu inteligen- tiškam darbui ir būsimu tautos klestėjimu turėtų paskatinti ateiti- ninkus įsąmoninti klausimą apie inteligentiškos vadovybės suda- rymą tautai ir visuomenei.

Tikras inteligentas šalia tokių savybių, kokiomis yra sąmo- ningas orientavimasis gyvenime, drąsi iniciatyva ir platus užsi- mojimas, privalo pasižymėti našiu kūrybiniu nusistatymu. Mūsų jaunai inteligentijai kūrybinis produktyvumas yra ypatingai pri- valomas kaip tik todėl, kad jai tenka išsyk dirbti ir tautinio ir valstybinio ir religinio atgimimo darbas. Be plataus kūrybinio užsimojimo negalima bus ne tik atsiekti aukštesnio tautinės kultūros laipsnio ir atremti valstybinis gyvenimas į racionalią visuomenės tvarką, bet ir atsispirti prieš tą pasaulio dechristia- nizaciją, kuri mums užsimeta sykiu su svetimomis įtakomis. einančiomis iš vadinamųjų kultūringų tautų.

57

Mes neprivalome bijoti kultūrinių skolinimųsi iš labiau kul- tūringų tautų, bet sykiu mes turime labai kritiškai ir su visu reikiamu sąmoningumu rinktis iš jų tai, kas tinka mūsų aukš- tiesiems principams, kad kartais sykiu su svetima įtaka neateitų pas mus tai, kas yra dekadencijos ir irimo apraiškos. Maža to: pašlijęs į dekadenciją ir dažnokai einąs dechristianizacijos keliais civilizuotas pasaulis, kaip kad kadaise graikiškas romė- niškas pasaulis, laiko savo prigimtuose laimėjimuose didelius kultūros turtus, kurie mums privalu pasisavinti ir paversti sude- damosiomis dalimis aukštesnei ir platesnei kultūrinei sintezei. Jau ne vieną kartą krikščionija yra parodžiusi kultūriniu savo užsimojimu, kaip prigimtieji pagoniškojo pasaulio turtai gali būti panaudoti krikščioniškosios kultūros reikalams ir tuo pačiu pa- kelti į naujo vertingumo laipsnį. Pakanka prisiminti mūsų švento mokytojo Tomo Akviniečio filosofinę sintezę, kuri yra atremta į genialią Aristotelio Stagiriečio sintezę, kad galima būtų įsivaizduoti, kaip nekrikščioniškos kultūros laimėjimai grynai prigimtoje gyvenimo bei veikimo srityje gali būti panaudoti krikščioniškosios kultūros kūryboje.

Todėl ne ekskliuzivizmo, bet universalizmo keliais mes kvie- čiame jus, draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai, eiti mūsų tautiškos krikščioniškos kultūros kūryboje, tik sykiu primygtinai pabrėžiame, kad, einant šita universalizmo pakraipa, reik įsigyti ir kritiškos nuovokos kultūrinių laimėjimų pasisavinimui ir kūry- binio užsimojimo didžiajai krikščioniškos kultūros sintezei su- daryti. Mes be reikalo labai ilgai sugaišime, jei nesugebėsime pasinaudoti kitų tautų kultūriniais laimėjimais, bet sykiu mes nustosime savo tautinės individualybės ir krikščioniškos vertės, jei neįstengsime įsigyti kūrybinio užsimojimo, reikalingo tautiškos krikščioniškos kultūros iškėlimui į visuotinai vertingo gyvenimo laipsnį. Tuomet mes paskęstume nesąmoningose ir todėl labai abejotinos vertės svetimose įtakose ir imtume vergauti momento sensacijoms, madai, žemiems polinkiams ir kitiems dvasiškai su- menkėjusio buržuaziško pasaulio valdovams.

Tai, kas pasakyta, apie reikalą kurti tautiškąją krikščioniš- kąją kultūrą, duoda teisės pasakyti, kad labai aktualiu, penktu jau iš eilės, ateitininkų uždaviniu, yra įsigijimas kūrybinio, pilno iniciatyvos ir plataus užsimojimo, nusistatymo, einant prie tautinės savo lytimi ir universalinės savo turiniu kultūrinės sintezės. Šią va- sarą ateitininkai demonstravo kūrybinius savo atsiekimus sporto,

ma

dainos, vaidybos, literatūros ir mokslo srityse. Visur jau einama kultūrinės kūrybos keliais, jau matomi tam tikri laimėjimai, kurie duoda vilties, kad pastoviomis pastangomis per ilgesnį laiką galima laukti iš ateitininkų tokių laimėjimų, kurie pasidarytų visuotinai reikšmingi ne tik mūsų tautoje, bet visame kultūrin- game pasaulyje. Bet tam reikia nenuilstamo darbo ir tokio kūry- binio įsibėgėjimo, kuris gali būti įgytas sąmoningu pasiruošimu, bandomosiomis pratybomis ir kuriamuoju entuziazmu.

Pagaliau, šiais visuomeninio suirimo laikais mes negalime neatkreipti visų ateitininkų dėmesį į reikalą įsigyti aiškaus visuo- meninio susipratimo, atsakančio krikščioniškosios pasaulėžiūros reikalavimams. Krikščioniškoji katalikų pasaulėžiūra bendrais bruožais nustato taip pat jų pažiūras į visuomeninį gyvenimą. Taip, su krikščioniškąja pasaulėžiūra negali būti suderintas nei buržuaziškas kapitalistiško pasaulio individualizmas nei proleta- riškas socializmas. Krikščioniškoji pasaulėžiūra iš savo esmės tegali pritarti vien tokiam nusistatymui, kuris, rimtai skaityda- masis su realiomis visuomeninio gyvenimo tendencijomis, yra visuomeninės pusiausvyros ir visuotinojo solidarumo apraiška. Tik per nesusipratimą katalikas gali solidarizuotis su individua- listišku liberalizmu arba su proletarišku revoliucionizmu, nes krikščioniškoji pasaulėžiūra nulemia jau tam tikrą pakraipą pa- žiūroms į visuomeninį gyvenimą, iš kurios negalima išsilenkti nenorint sueiti į koliziją su pagrindiniais krikščioniškosios pasau- lėžiūros principais.

Tačiau turėti principialų nusistatymą visuomenės klausi- mūose dar toli gražu nėra būti partyviniu žmogumi, kaip kad dažnai norima manyti, darant ateitininkams partiškumo prie- kaištą. Nepartiškumas nėra dar abejingumas ir principialaus nusi- statymo stoka visuomenės dalykuose. Katalikas iš savo esmės yra žmogus, turįs aiškių visuomeninių nusiteikimų, kitaip tariant. katalikas iš savo prigimties yra visuomenininkas, nes jis yra, kaipo toks, visuotinio susidraugavimo išpažintojas. Todėl ir ateiti- ninkai, pasiėmę savo pagrindiniu tikslu religinį mūsų tautos atgi- mimą, negali nebūti visuomenininkai, jau kaipo katalikai. Taigi kataliko vardas uždeda ateitininkams prievolės ir todėl taip pat stato prieš juos visados aktualų, šeštą jau iš eilės uždavinį, įsigyti aiškaus visuomeninio susipratimo, atsakančio krikščioniškajai pa- saulėžiūrai, ir rimtai pasiruošti visuomeniniam veikimui.

16092

Ateitininkų organizacija jokia prasme nėra politinė organi- sacija, bet visuomeninis katalikų nusistatymas, aišku savaime. suima į'**3ave ir tam tikrą bendro pobūdžio nusistatymą politiniais klausimais, nes politika tesudaro vieną visuomeninio gyvenimo bei veikimo sritį, Tuo pačiu yra konstatuojamas ateitininkams reikalas įsigyti aiškaus politinio susipratimo ir pasiruošti politikos reikalams, kaip to reikalauja krikščioniškosios pasaulėžiūros prin- cipai, kad, išėję į plataus visuomeninio gyvenimo sritį, jie pasi- rodytų iš tikro visuomeninės pusiausvyros ir visuotinojo solida- rumo šalininkais ir sugebėtų išvengti partyvinio ekskliuzivizmo, taip kenksmingo visuomenės gyvenime. Tuo mes dar nenorime pasakyti, kad katalikai neprivalo burtis į politines partijas ir dirbti politinį darbą organizuoto veikimo priemonėmis. Mes tik pageidautume, kad ir šitoje srityje ateitininkai, išėję mokslą ir subrendę politinei akcijai, būtų krikščioniškosios kultūros reiš- kėjai tame partijų gyvenime, kuris yra neišvengiamas visuome- nėje, kol žmonės diferencijuojasi politinėje srityje pagal savo rei- kalus arba savo pažiūras į visuomenės dalykus.

Štai kokie aktualiausi uždaviniai laukia ateitininkus arti- miausioje ateityje. Mes tikime, kad naujam kongresui renkantis, kiekvienas ateitininkas bus jau gerai įsisąmoninęs ateitininkų principus bei pareigas; kad ateitininkų organizacija bus jau fak- tinai persitvarkiusi ir sustiprėjusi ant reorganizacijos nustatytų pagrindų; kad ateitininkų fizinis, dorinis ir protinis pasiruošimas sėkmingai gyvenimo kovai padarys stambią pažangą; kad jų, inte- ligentiškumas atsieks aiškiai pastebimų žymių; kad kūrybinis jų nusistatymas pasireikš vertingais atsiekimais menų ir mokslų srityse, ir kad visa tai ras tos visuomeniškos išraiškos, kuri pri- klauso aukštesnei visuomeninei kultūrai.

Naujas ateitininkų kongresas, kuris turės įvykti 1930 metais. negalės neatsiliepti į atitinkančius tuos metus 500 metų sukak- tuves, per kurias turės būti iškilmingai paminėta mūsų didžiojo Vytauto mirtis. Juk šitas mūsų praeities didvyris buvo reiškėjas didžiausių užsimojimų tautinėje, visuomeninėje, valstybinėje ir net religinėje politikoje. Tegul žiaurus likimas jam nebuvo leidęs iškelti ilgesniam laikui mūsų tautą ir valstybę į pirmąsias Eu- ropos tautų, eiles; tegul jo gyvenime bei veikime dar daug kas buvo surišta su mūsų pagoniška praeitimi; bet ne kas kitas, tik jisai gali mums tarnauti prirodymu, kokios didingos galimybės glūdėjo ir, tikimės, glūdi mūsų tautos gelmėse. Tiesa, šitos gali-

mybės amžių bėgyje nustojo daug ko iš savo materialinės galybės, bet tuo dar labiau pasidarė reikšmingos ir svarbios mūsų dvasinės galimybės kultūros ir religijos srityje. Mes tikime, draugės ateiti- ninkės ir draugai ateitininkai, kad 1930 metų kongresas, eidamas po Vytauto Didžiojo vėliava, galės dar ryškiau, negu reorgani- zacinė Palangos konferencija apreikšti glūdinčias jumyse dvasines kūrybines galimybes ir demonstruoti kultūrinių atsiekimų, reikš- mingų visai mūsų tautai. Todėl drąsiai stokime su naujomis jėgomis ir naujais pasiryžimais į naują mūsų gyvenimo bei vei- kimo laikotarpį ir uoliai dirbkime mūsų tautinio bei religinio atgi- mimo darbą, nė kiek neabejodami, kad Aukščiausiasis gausiai laimins geroms mūsų pastangoms.

Kaunas, 1927 metų spalių mėn. 21 d.

Proj. Stasys Šalkauskis Vyriausias Ateitininkų Vadas

Prof. Kan. Pranas Kuraitis Ateitininkų Federacijos Vyriausias. Dvasios Vadas Vyriausios Valdybos

+ Eduar Turauskas Prezidiumas duardas k

Vyriausios Tarybos Pirmininkas

Kazys Šapalas Generalinis Sekretorius

IV. Ateitininkai ir 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvės

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimas 1928 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Amžinai minėtina lietuvių tautai vasario 16 diena turi mums šiais 1928 metais ypatingos reikšmės: šitą dieną mūsų tauta pri- valo sąmoningu bei kritišku žvilgiu apimti pirmąjį stambesnį barą, išvarytą atgimusios Lietuvos Valstybės ir visuomeninės tautinės kūrybos laukuose. Tokią dieną dera ne tik džiaugtis tuo, kas yra atsiekta, bet ir įsisąmoninti nuostoliai ir prarasti materialiniai bei moraliniai turtai; kritiškai vertinti tai, kas yra, ir daryti naujų tvirtų pasiryžimų trūkumams atpildyti, kūrybai išvystyti, geresnei ateičiai laimėti. Žodžiu tariant, suėjus pirmam dešimtmečiui atgi- musios tautinės mūsų valstybės gyvenime, dera vienu nenutrūks- tamu žvilgiu sujungti praeitį, dabartį ir ateitį: konstatuoti tai, kas atsiekta; vertinti tai, kas gyvenama; spėti tai, kas yra lemta.

Šituo atžvilgiu sukankamosios iškilmės itin- yra reikšmingos „mums, ateitininkams. Kritiškas orientavimasis ir sąmoningas nusi- statymas didžiuosiuose tautinio gyvenimo įvykiuose yra ateitinin- kams ypatingai svarbus todėl, kad nuo šito orientavimosi ir nuo šito nusistatymo pareina, galima sakyti, sprendžiamojoje dalyje tolimesnis lietuvių tautos likimas. Juk ateitininkai, kaip mokslą einąs susipratęs lietuvių katalikų jaunimas, iš tikrųjų, atstovauja jaunatvės perspektyvoje tam, kas sudaro visai realų lietuvių tautos gyvenimo branduolį. Jungdami tiek savo ideologijoje, tiek ir savo gyvenime į organingą sintezį individualines lietuvių tautos lytis su universaliu krikščioniškosios pasaulėžiūros turiniu, ateitininkai organizuoja dvi pagrindines mūsų tautos gyvenimo galybes — katalikybę ir lietuvybę. Antra vertus, ateitininkai ne tik vardu,

*) Spausdinta Ateityje 1928 m. 2—3 nr., 72—80 p.

79

bet ir pagrindiniais savo nusiteikimais yra, iš tikro, ateities žmo- nės, t. y. tie, nuo kurių pareina ateities likimas. Jie, būtent, tvirtai pasitiki nelygstamuoju idealu, kuris yra nuolatos siektinas tikslas; brangina bei remiasi teigiamosiomis tradicijomis, kurios realizuoja atsiektus laimėjimus, ir nenustoja rūpinęsi naujomis pažangos priemonėmis, kurios leistų laimėti gražesnę ateitį.

Todėl mums, ateitininkams, kaip ir visai mūsų tautai, yra šiandien tautinės gyvybės šventė. Bet sykiu mums, kaipo ateities. žmonėms, ši šventė yra dar kritiško įsisgmoninimo ir galingų pasiryžimų diena. Šiandien dvasiniu žvilgiu mes turime spręsti ne tik tai, kas yra mūsų tauta, bet ir tai, kuo jinai gali būti pagal savo pašaukimą, ir: kokia rolė yra skirta šito pašaukimo realizavime mums, ateitininkams. Ruoškimės tad į Didžiąją Ateitį, galingai užsimokime į naujus kultūrinės kūrybos žygius ir ruoškimės ištikimai patverti, garbingai kovoti, kuriamai dirbti ir galutinai laimėti.

Per mūsų tautinės gyvybės šventę mes privalome, visų pirma, aiškiai įsisąmoninti, nuo ko pareina ne tik mūsų tautos atsilaikymas kitų tautų šeimoje, bet ir jos lemtas žydėjimas viuo- tinai reikšminga tautine kūryba. Juk toks jau yra bet kurios gyvybės dėsnis, kad, norint gyvuoti, reik ne tik gyventi, bet ir klestėti. Ogi noras gyventi gaivina mus šiandieną labiau, negu kada nors, nes šią dieną mes džiaugiamės nepriklausomo mūsų gyvavimo pradžia ir ruošiamės jį išplėsti visame mūsų tautinės būties plote ir atpalaiduoti jį galutinai tiek nuo išviršinių, tiek ir nuo išvidinių verguvės sąvaržų.

Pirma tautinės gyvybės sąlyga yra ištikimybė tautinei savo individualybei ir susidariusioms su jos iššivystymu tautinėms tradicijoms. Mūsų tautos istorija labai iškalbingai įrodo, kaip yra tragiškas apsilenkimas su šita ištikimybe. Susikūrusi pirmą kartą tautinė mūsų valstybė augo, stiprėjo ir plito greičiau ir labiau, negu ėjo anų laikų tautinis mūsų susipratimas ir kultū- rinis brendimas. Tokio neatitikimo tarp valstybinio gyvenimo ir tautinės kultūros tempo išdava buvo ta, kad valstybinė eks- pansija pastūmė valdančiuosius mūsų visuomenės sluoksnius pasiduoti svetimoms įtakoms, nusidėti tautinei savo individua- lybei ir, pagaliau, nutraukti tvirtesnius ryšius su tautinėmis tra- dicijomis. Tokiu būdu lietuvių valstybė nustojo tos galingos at- ramos, kuria yra susipratęs tautinis gaivalas, pasidavė kaimynų

2

pinklėms ir, galų gale, suiro svetimų intrigų ir brutalios prie-- vartos spąstuose.

Kad lietuvių valstybė vėl galėtų atgimti, reikalingas buvo iš pradžios tautinis lietuvių atgimimas, t. y. mūsų visuomenės ir ypatingai šviesuomenės grįžimas prie tautinių gyvenimo lyčių ir užmezgimas nenutrūkstamų ryšių su tautinėmis visuomeninio gy- venimo tradicijomis. Per ištisus 35 metus (1883—1918), t. y. nuo „Aušros“ atsiradimo iki Didžiojo karo galo, brendo valstybinė lietuvių tautos mintis, kol visiškai paaiškėjo Lietuvos istorijoje, kad tautinio gyvenimo pilnatvė reikalauja nepriklausomo valsty-- binio reiškimosi, ir kad tik tasai valstybinis gyvavimas yra pa-- stovus ir tikrai reikšmingas, kuris yra pagrįstas tautine visuome- ninės daugumos individualybe. Lietuvių tauta prarado valstybinę savo nepriklausomybę, kai valdantieji jos sluoksniai buvo nustoję tautinės ištikimybės, bet dėlto taip pat lietuvių tauta atgavo val- stybinę savo nepriklausomybę, kai lietuvių tautos šviesuomenė buvo iškėlusi tautinio atgimimo šūkį ir pradėjusi tautinės kūrybos darbą. Visa tai labai reikšmingai įrodo, kad tauta, norinti nepri- klausomai gyventi, privalo turėti tvirtą valią ištikimai patverti tautinėse savo tradicijose, jas saugoti ir jomis pagrįsti tolimesnius tautinės savo kūrybos žygius.

Taigi atgimusi Lietuvos Valstybė yra mažiau ar daugiau tiesioginis padaras visų tų, kas šiaip ar taip buvo prisidėjęs prie tautinio lietuvių visuomenės atgimimo. Tiesa, kad šita valstybė galėtų naujai įsikurti, reikalinga buvo atkakli nepaliaujama kova ir surištos su ja aukos. Gyventi visados reiškia kovoti, nes tas, kas nurimsta gyvenimo bangose ir nustoja spyręsis priešingiems gaivalams, neišvengiamai yra, merdi ir žlunga. Kaip ir atskiras individas, taip ir visuomenė kovoja su išviršiniais ir išvidiniais priešais už savo gyvybės išlaikymą, už savo nepriklausomybę ir vidaus laisvę; kovoja su savo inercija į apsnūdimą ir pasitenki- nimą pilka gyvenimo realybe. Kovojo ir dėjo kruvinas aukas ir lietuviai, kol įstengė sukurti nepriklausomą Lietuvos Valstybę kad ir tokią, kokia jinai dabar yra, neapimančią dar visos prideramos sau teritorijos ir nevisai dar laisvą savo vidaus gyvenime. Kovojo lietuviai už valstybinę savo nepriklausomybę jau tada, kai spy- rėsi prieš rusų brukamą „graždanką“ ir gabeno lietuviškąją lite- ratūrą iš užsienio, nevengdami pavojų ir dėdami aukas. Kovojo lietuviai už valstybinę savo nepriklausomybę ir Kražiuose, neno- rėdami išsižadėti savo šventovės ir besiryždami pakelti dėl jos

es

fizinius smūgius. ' Kovojo lietuviai už valstybinę savo nepriklau- somybę ir tada, kai per Didįjį Vilniaus Seimą reikalavo Lietuvai autonomijos ir skelbė aktyvią kovą su autokratiškąja rusų valdžia.

Kiekvienas panašus kovos atsitikimas buvo jau ruošiamasis pratinimasis prie sprendžiamosios kovos už nepriklausomybę, — kovos, kuri pasidarė neišvengiama, kai lietuviams teko kruvi- nomis aukomis įrodyti savo pasiryžimą būti nepriklausomiems. Kovota su visais didžiaisiais kaimynais — vokiečiais, bolševikais ir lenkais, ir laimėta, nes kovoje už tautinę gyvybę laimi daž- niausiai ne tas, kas yra materialiai stipresnis, bet tas, kieno teisės yra šventos. Ir jei mes per ištisą dešimtmetį galėjome jau džiaugtis nepriklausoma valstybine būtimi, tai mes turime būti dėkingi ne tik tiems mūsų tautos sūnums, kurie gaivino šiaip ar taip tautinį mūsų atgimimą, bet ir tiems mažiems ir dideliems mūsų tautos kovotojams, kurie suprato, kad tauta, nesiryžtanti kovoti už gyvastingas savo teises, yra tauta, pasmerkta mirti, ir kurie todėl ryžosi patys paaukoti savo gyvybę, kad tauta galėtų garbingai gyvuoti. Šiandien šitų mūsų tautos karžygių mes ne- galime neminėti su pilna dėkingumo ir susižavėjimo širdimi. Jiems priklauso garbė kovoti už šventąsias tautos teises ir laimėti tai, kas buvo galima laimėti mažai palankiose kovos aplinkybėse. Savo narsiais žygiais jie palaikė tautos gyvybę ir sudarė jai žy- dėjimo perspektyvą, nes heroiška kova už išviršinę tautos ne- priklausomybę ir vidaus laisvę yra būtina jos gyvavimo sąlyga.

Kai patvari ištikimybė tautinėms tradicijoms ir heroiška

kova už nepriklausomybę leido lietuvių tautai atstatyti savo val--

stybę ir apsispręsti į nepriklausomą būtį, valstybinis gyvenimas pareikalavo nuo mūsų kartos nepaprastai intensyvaus kuriamojo darbo. Pasirodė, būtent, kad tauta tik tada įstengia gyventi ir sėkmingai atsilaikyti prieš stipresnių bei kultūringesnių kaimynų spaudimą, kai ji ne tik yra ištikima tautinėms savo tradicijoms ir yra pasiryžusi mirtinai kovoti už šventąsias savo teises, bet ir sugeba dirbti plačiosios kultūrinės kūrybos darbą. Gyvenimas yra ne tik ištikima ištvermė ir nuolatinė kova, bet ir nepaliau- jamas darbas ir dargi kuriamasis darbas. Tiek atskiras asmuo. ir visa visuomenė be iniciatyvos, be kuriamojo užsimojimo, be patvaraus darbo, be plačios siekimo perspektyvos negali pasi- žymėti ne tik produktyvumu, bet ir paprastu atsparumu gyve- nimo varžytynėse. Štai kodėl pirmasis nepriklausomo mūsų gy- venimo dešimtmetis pareikalavo iš mūsų visuomenės ir vadovau-

LŽ

= ira

jančių jos sluoksnių labai intensyvaus kuriamojo darbo, kuris turėjo neatidėliojamai nors kiek atpildyti kultūrinį mūsų atsili- kimą, kuriame per prievartą laikė mus brutalus užkariautojas.

Šiandien mes jau galime su pasitenkinimu konstatuoti, kad mūsų nepriklausomo gyvenimo dešimtmetis šiaip ar taip buvo didelio sunkaus darbo laikotarpis. "Tegul mes nesame padarę visa, kas galima būtų reikalauti; tegul mes toli gražu nesame sukūrę tai, kas galima būtų pageidauti, — vis dėlto, sprendžiant išdavas pagal pajėgas bei aplinkybes, negalima nepripažinti, kad nuveikta labai daug, atliktas labai svarbus kuriamasis darbas, būtent, tasai, kuris buvo būtinai reikalingas apsisprendusiai gy- venti nepriklausomu bei laisvu gyvenimu tautai. Nūdien mūsų tauta yra jau įsigyvenusi tautinės valstybės pamatuose, yra jau, taip sakant, įsitautinusi visuomeninio gyvenimo apraiškose, sude- rinus etniškąjį savo pobūdį su viešo reiškimosi lytimis. Lietuvių kalba, galima sakyti, pirmą kartą yra tapusi valstybine kalba ir tuo pačiu yra praplitusi ištisoje visuomenės jierarchijoje. Sykiu jinai yra pritaikoma labai greitu tempu visam kultūrinio gyve- nimo plotui pagal tuos reikalavimus, kuriuos stato visuomeninės santvarkos, švietimo, mokslo ir meno terminologija.

Ir panaši pažanga, kokia kad yra įvykusi lietuvių kalbos įsigalėjime, ėjo per visą dešimtį metų mažne visose kultūrinio gyvenimo srityse. Švietimo įstaigos padaugėjo per šitą laiką daugiau negu dešimts sykių, palyginti su tuo, kas buvo prieš karą prie rusų valdžios. Universitetas kasmet jau tūkstantį jau- nimo priima į savo sienas. Opera savo pajėgomis ir meniškąja kultūra konkuruoja jau su senesnių Europos sostinių operomis. Krašto pramonė plečia tautinę gamybą į sritis, kurios anksčiau buvo patenkinamos importu, ir vis sėkmingiau prisitaiko ne tik prie vietinės, bet ir prie svetimų rinkų reikalavimų. Auga taip pat ir techninės krašto priemonės, o sykiu su jomis ir kultūrinis gyvenimo lygmalas. Apskritai, daugeliu atžvilgių per paskutinį dešimtmetį gyvenimo pažanga kelioropai padidino savo laimėji- mus. Per šitą trumpą laiką kuriamuoju savo darbu lietuvių tauta. iš tikro, yra įrodžiusi, kad ji ne tik nori, bet ir sugeba gyventi nepriklausomu gyvenimu.

Taigi dairydamiesi į netolimą savo praeitį, mes galime visai aiškiai patirti, kad pirmoje eilėje trys veiksniai saugojo tautinę mūsų gyvybę ir įtvirtino ją nepriklausomos valstybės organizme, būtent, ištikimybė tautinėms tradicijoms, atkakli kova už šven-

—+ 18 --

tąsias savo teises ir intensyvus kuriamasis darbas. Todėl taip pat turėsime stiprinti šitų veiksnių rolę tautiniame mūsų gyvenime, jei panorėsime toliau organizuoti bei plėsti tautinę savo gyvybę ir tapti tikrai kultūringa tauta, sugebančia ne tik atsilaikyti gy- venimo kovoje, bet ir padaryti visuotinai reikšmingų įnašų į kul- tūrinį visos žmonijos lobyną. Bet pirma, negu tai galės įvykti, privalome gerai įsisąmoninti tai, ko verta dabartinė mūsų pa- dėtis, ir ko dar mums ypatingai trūksta. Tai yra kritiško sąmo- ningumo prievolė, kurios paneigimas neleidžia rasti tikros pa- žangos kelio.

Ar iš tikro esame pilnai bei nuosekliai ištikimi tautinėms savo tradicijoms? Ar iš tikro esame tvirtai pasiryžę iškovoti visa, kas mums teisingai pridera? Ar iš tikro dirbame kuriamąjį darbą tokiu užsimojimu, kuris pritiktų aukštos kultūros tautai? Esame ką tik konstatavę teigiamuosius mūsų tautos atsiekimus tautinio. valstybinio ir kultūrinio jos atgimimo eigoje. Altsiekta daug, labai net daug tose nepalankiose aplinkybėse, į kurias pastatė mus likimas. Objektyvus šitų atsiekimų vertinimas neduoda todėl mums teisės būti pesimistais aimanuotojais. Bet, žiūrint į tai, kas privalo būti, į mūsų ateities siekimus, lieka atsiekti dar daugiau, lieka atbaigti tas darbas, kuris tėra vos pradėtas. Jei tad būtų nepateisinamas pesimizmas žemai vertinti tai, kas yra atsiekta, tai lygiai nepateisinamas būtų optimizmas, kuris ragintų mus nurimti toje padėtyje, kurioje mes dabar esame. Iš tikrųjų, tautinė mūsų individualybė toli gražu nėra dar pilnai išvystyta visame viešo bei privatinio gyvenimo plote; mūsų kovos už primityviausias teises dar nebaigtos; kuriamasis mūsų darbas nėra dar bendru ruožu priėjęs visuotinai reikšmingos kūrybos laipsnio.

Kad tautinė mūsų individualybė nėra dar kiek ryškiau rea- lizuota gyvenime, galima lengvai įsitikrinti apsidairius į mūsų gyvenimo lytis. Mūsų kalba moksliškai dar nepakankamai ištirta bei apdirbta, t. y. nėra lingvistiškai aiškiai nustatyta ir filolo- giškai dailiai nutašyta. Taisyklingas jos vartojimas yra, palyginti, nedažnas atsitikimas. Tautinė mūsų istorija dar nėra metodiškai ištirta, pilnai atstatyta konkretinėje savo išvaizdoje ir tiksliai nu- šviesta pagrindinėse savo linkmėse. Mūsų karta nesudaro dar vienos sutampamos visumos su mūsų praeitimi. Mūsų etniškas tipas nėra dar nusistovėjęs ir nėra dar įgavęs kultūrinio pasto- vumo. Žodžiu tariant, kaipo tautinė individualybė, mes nesame

475

dar pasireiškę su tuo sugestyviniu ryškumu, su tuo įsigalėjusiu kultūrinio tipo pastovumu, kurie charakterizuoja turinčią tvirtas tradicijas tautybę. š

Taip pat mes nesame ištisai įsigalėję toje teritorijoje, kuri mums pridera vardan istorinių, etniškų, kultūrinių ir kitokių teisių. Kitaip tariant, mūsų tauta nėra dar taip sutapusi su savo teritorija, kad ši būtų neliečiama bei neginčijama kitų tautų akyse. Štai kodėl žymi mūsų, tautinės teritorijos dalis tebelieka svetimo užgrobiko rankose, tose rankose, kurios laiko taip pat neteisėtai ir mūsų sostinę — Vilnių. Todėl nieks iš mūs negali abejoti. kad mes neprivalome nurimti, kol nepamirštamas mūsų Vilnius, toji kultūrinė viso istorinio mūsų išsivystymo išdava, nėra mums grąžintas ir nėra vėl tapęs kultūriniu lietuvių tautos centru nepri- klausomos integralinės jos teritorijos ribose. Garbinga kova už mūsų nepriklausomybę iki šiolei tik iš dalies laimėta, ir mes ne- būtume verti susipratusios kultūringos tautos vardo, jei nenorė- tume jos laimėti galutinai. “

Panaši kultūringo visuomeninio susipratimo prievolė ne- leidžia mums nurimti dėl mūsų vidaus padėties. Pilna nepriklau- somybė integralinėje tautos teritorijoje ir pilna visuomeninio bei kultūrinio apsisprendimo laisvė viduje yra du dalyku, kuriuodu vienas antro reikalauja, kaipo dvi nuosekliai vieną antrą papil- dančios tautinio gyvenimo pusės. Iš tikrųjų, tai yra dvi laisvės, išviršinė bei išvidinė, kuriedvi tarnauja lygiai reikalingomis sąly- gomis pilnam tautos apsisprendimui bei savaimingam jos reiški- muisi. Panašiai, kaip nesame iki šiol laimėję nepriklausomybės integralinėje savo teritorijoje, taip lygiai nesame pilnai laimėję visuomeninio ir kultūrinio apsisprendimo bei reiškimosi laisvės savo viduje. Visuomenė, kuri nori laisvai gyventi, pažangiai to- bulėti ir laimėti pagarbą kultūringame pasaulyje, negali nurimti šitokioje padėtyje.

Pagaliau, kuriamasis mūsų tautos darbas, kaip sakyta, ne- stovi dar reikiamoje aukštumoje. Atsilikę kultūrinėje pažangoje dėl nepalankių tautinio gyvenimo aplinkybių, ir išlaikyti per prie- vartą šitokiame atsilikime ilgesnį laiką, mes turėjome ir tebetu- rime dar iki šiolei atpildinėti paprasčiausius kultūrinio gyvenimo reikalavimus. Tai privertė mus skendėti iki šiolei gana primi- tyviame diletantizme ir nesinaudoti tais intensyvios kūrybos lai- mėjimais, kurie galėtų mums ateiti iš planingo darbo suskirstymo, gilaus išsispecializavimo, techniško išsitobulinimo, kultūrinio susi-

bendravimo su pasaulinės kūrybos centrais ir drąsaus, pilno tau- tinės iniciatyvos, kūrybinio užsimojimo. Jei per pirmąjį nepri- klausomo mūsų gyvenimo dešimtmetį padarytas milžiniškas kūry- binis darbas, kuris gal per daug net intensyviai išsėmė akty- viosios mūsų visuomenės pajėgas, tai vis dėlto toks intensyvus trūsėjimas dar nereiškia visuotinai reikšmingos kūrybos. Šitokio kūrybos laipsnio mes būsime pasiekę tada, kai kiekvienoje arba net daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių stovėsime kultūringiausių tautų lygyje; kai kiekvienas žymesnis kultūrinis mūsų laimėjimas turės reikšmės ne tik mūsų tautai, kaipo kultūrinio jos atsilikimo atpildymas, bet ir visai žmonijai, kaipo šios visos laimėjimas.

Kad toks visuotinai reikšmingas tautinės kūrybos laipsnis galėtų būti atsiektas, reik dar mums pasivyti kultūringesnes tau- tas, reik dar pasisavinti visuotinai reikšmingus žmonijos laimė- jimus, reik plačiai užsimoti kuriamajame darbe ir galingu įkvė- pimu kurti. Tauta, kuri nedrįsta pasistatyti tokio kūrybinio idealo, niekados negali būti pripažinta lygiateisiu nariu kitų tautų, ir ypač didžiųjų tautų, šeimynoje. Tuo tarpu, jei mate- rialinė didybė ne kiekvienai tautai yra galima istorinio gyvenimo aplinkybėse, tai kultūrinė dvasinė didybė pareina kiekvienai tautai nuo jos darbingumo, susipratimo, užsimojimo ir ištikimybės kultūriniam savo pašaukimui.

Ir mes, nedidelė, bet nepaprasto likimo tauta, turime drįsti ne tik svajoti apie kultūrinę dvasinę didybę, bet ir jos siekti per savo visuotinai reikšmingą tautinę kūrybą. Tik tokiu būdu mūsų tauta tegalės regimai pateisinti savo nepriklausomą būtį ir lai- mėti garbingą vietą plačioje tautų draugijoje. Tik tokiu būdu ji galės apdrausti neliečiamas savo teises nuo galingesnių kaimynų prievartos ir rasti kiekvienu kritišku momentu autoritetingo už- tarimo iš kultūringų tautų tarpo. Ogi norint siekti tikros kultū- rinės dvasinės didybės, yra neišvengiama tai, kas yra tautinis mūsų pašaukimas, einąs iš etniškų, geografinių, istorinių, poli- tinių, socialinių ir kitų sąlygų, padaryti sąmoningai siekiamu tau- tinės mūsų kūrybos uždaviniu.

Mums nėra abejotina, kad etniškas mūsų skirtingumas su turtinga senovine kalba, tarputinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų Europos, tragiškas istorinis likimas, pilnas skaudžių pamokomų įtakų, savotiška visuomeninė evoliucija, žinanti ir aristokratizmo ir demokratizmo kraštybes, — visa tai, kaip ir kiti dalykai, čia neminimi, yra nulėmusi mūsų tautai pašaukimą, kuris mažai yra

29

panašus į kitų tautų pašaukimus. "Tai dar labiau turi mus para- ginti susidomėti tautiniu mūsų pašaukimu, jį aiškiai įsisąmoninti ir jį realizuoti tautinės mūsų kūrybos linkmėje. Tuomet įvairių gaivalų pusiausvyra, plati kultūrinė apykanta, universalus tau- tinės sintezės turinys turėtų rasti vietos individualinėse tautinio mūsų gyvenimo lytyse. Tokia yra bendroji mūsų perspektyva, — tik supraskime, panorėkime, drįskime, užsimokime ir ištesėkime savo pastangose.

Kreipdamiesi šiuo atsišaukimu į Jus, Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai, ir darydami trumpą nepriklausomo mūsų gyvenimo apžvalgą su perspektyva į ateitį, mes giliai esame įsiti- kinę, kad mes tik iškeliame į aiškią sąmonę tai, kas mažiau ar daugiau gyvai glūdi ateitininkų nusistatymuose, nusiteikimuose ir nujautimuose. Juk ateitininkai, šitas jaunas atgimusios Lie- tuvos branduolys, negali negyventi ir mažiau, ar daugiau inten- syviai nerealizuoti to, kas sudaro lietuvių tautos pašaukimo gali- mybes. Mes žinome ir privalome žinoti, kad mes, ateitininkai. esame taip pat netobuli, kaip ir visa mūsų tauta, bet sykiu mes negalime taip pat nežinoti, kad, sudarydami jaunąjį atgimstančios mūsų tautos branduolį, mes jungiame savyje du pagrindiniu tautos gaivalu — katalikybę bei tautybę, ir todėl ne tik turime plačiausias galimybes, bet ir sunkiausias bei atsakingiausias pareigas.

Kai tradicinė Lietuvos šviesuomenė buvo atskilusi nuo tau- tinio kamieno ir palengvėl džiūvo izoliuotoje lenkiško nusista- tymo padėtyje, ir kai iš kitos pusės pirmoji susipratusių lietuvių inteligentų karta žymioje dalyje pairo rusiško nihilizmo įtakoje, tikrai kuriamuoju visuomeniniu veiksniu pasirodė ta mūsų visuo- menės dalis, kuri sugebėjo su tautiniu atgimimu sujungti religinį atgimimą. Tegul ir šita mūsų visuomenės dalis buvo per anksti pašaukta į labai atsakingą visuomeninės kūrybos darbą; tegul ir jos darbuose buvo netobulumo bei klaidų, bet mes esame tikri, kad būsimas objektyvus istorikas turės neginčijamai konstatuoti, kad ta mūsų visuomenės dalis, kuri jungia savyje tautinio ir religinio atgimimo pradus, yra atlikusi didžiausią dalį to kuria- mojo darbo, kuris sudaro teigiamuosius pirmojo mūsų nepriklau- somo gyvenimo dešimtmečio laimėjimus. Tuomet pasirodys, kad kaip tik ateitininkų jaunimas sudarė branduolį savanorių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę; kad visose naujo gyvenimo aplin- kybėse ateitininkų grupės buvo visuomeninio pastovumo bei

E

pusiausvyros veiksnys; kad ateitininkų sendraugiai buvo tas tei- „giamasis visuomeninės pusiausvyros, kultūrinės pažangos ir su- telktinės kūrybos elementas, kuris sugebėjo kritiškais momentais „atsilaikyti tiek prieš kraštutinių kairiųjų dezorganizacinę akciją, tiek ir prieš kraštutinių dešiniųjų konservatyvinę inerciją, ir tuo pagal išgales apsaugoti visuomeninės daugumos interesus.

Dabar mes galime tik gailėtis, kad likimas pareikalavo iš mūsų jaunosios kartos stoti į sunkų bei atsakingą visuomeninės kūrybos darbą anksčiau, negu ji buvo pilnai prie jo pasiruošusi. Stoti tokiose aplinkybėse į darbą, iš tikrųjų, buvo auka, kuri moraliai atperka tas klaidas, kurių dažnai tiesiog negalima buvo išvengti susidariusiose faktinose sąlygose. Todėl minėdami šian- „dien bendrai ir šitas savo draugų klaidas, mes esame tolimi nuo noro mesti į juos akmenį, bet užtat mes turime šia proga aiškiai įsisąmoninti didelį reikalą tinkamai pasiruošti prie sau skirtos rolės visuomenės gyvenime. "Tuo tarpų mūsų rolė visuomenės gyvenime reikalauja iš mūsų būti kovotojais už teisėtumą, teisin- gumą, kultūrinę apykantą, visuomeninę pusiausvyrą ir kultūrinio „apsisprendimo laisvę.

Mes taip pat turime suprasti, kad šiais tarptautinių varžy- "tynių laikais kultūrinis atsilikimas yra mažajai tautai prabanga, už kurią labai lengvai galima užmokėti visa nepriklausomybės kaina. Štai kodėl mums yra aiški prievolė siekti visose viešo gyvenimo srityse intensyvios kultūrinės pažangos ir visomis pa- stangomis ją realizuoti savo veikime. "Todėl teigiamasis kūrybinis nusistatymas, bet ne tuščia destruktyvinė opozicija tepritinka mums net tada, kai jaunesniesiems mūsų draugams varžoma orga- nizuotis mokyklose į auklėjimosi bei lavinimosi ratelius, kai nepa- sitikima mūsų einančiu aukštąjį mokslą jaunimu ir siunčiama į jo tarpą slapti emisarai, ir kai mūsų sendraugiams neleidžiama viešai pasireikšti atviru žodžiu. Mes tikime į nenugalimą kūry- binės pajėgos galybę ir tik su jos pagalba norėtume eiti į ateities laimėjimus. Ir mes esame įsitikinę, kad tokiam nusistatymui, iš tikro, priklauso ateitis.

Šeši tūkstančiai susipratusio, drausmingo, susidraugavusio inteligentiško jaunimo, jungiančio savo gyvenimo bei veikimo pagrinde dvi visuomenines galybes — religiją ir tautybę, yra nedidelei tautai pajėga, kuri gali nulemti žymioje dalyje tolimesnį kultūrinį jos likimą. Reik tik, kaip sakyta, ištikimai stovėti tau- tinių tradicijų sargyboje, garbingai kovoti už neliečiamas savo

Ni ==

gyvybės bei reiškimosi teises, sėkmingai užsimoti plačioje tauti- nėje kūryboje, ir, pagaliau, užgrūdinti nepalenkiama galutinio laimėjimo valia. Šiandien kaip tik yra tinkamos progos pasiža- dėti eiti šituo galutinio laimėjimo keliu. Šiandien mes privalome ryžtis, nežiūrint jokios kainos, realizuoti tautinį savo idealą, kuris mūsų tautinės individualybės lytyse konkrečiai įkūnytų univer- salinį krikščioniškosios pasaulėžiūros turinį. Iš tikrųjų, tai jau pradėta realizuoti ateitininkų judėjime, kuris yra organiškai su- tapdęs tautinį atgimimą su religiniu užsimojimu. „visa atnaujinti Kristuje“. Šituo tautinio ir religinio atgimimo suderinimu sta- toma tikra mūsų tautos pilis — mūsų atgimstanti nauja dvasia ir naujomis lytimis šventoji Romuva. Štai kas geriausiai išreiškia mūsų giliausių pasiilgimų esmę. Štai idealas, kuris neprivalo leisti mums nurimti įkyrioje gyvenimo pilkumoje. Šiandien, kai sukakęs nepriklausomo mūsų gyvenimo dešimtmetis atidengė mums platesnes perspektyvas, šitas idealas, tarsi tolima žvaigždė, rodo mums kelią tarp nesutvarkytų dar labai netobulo gyvenimo gaivalų. Jojo šviesa pasekti kviečiame Jus, Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai, jei norite tikrai laimėti Didžiąją Ateitį ir įgyti tautai amžinos garbės vainiką.

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos Prezidiumas:

Prof. Stasys Šalkauskis — Vyriausias Ateitininkų Vadas. Prof. Kan. Pranas Kuraitis — Vyriausias Dvasios Vadas. Eduardas Turauskas— Vyriausios Tarybos Pirmininkas.

Kazys Šapalas — Generalinis Sekretorius.

Kaunas, 1928 metų vasario mėn. 16 d.

V. Spaudos atgavimo minėjimo proga

(1904-V.7-1929)

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimas 1929 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Šiais metais mes turime malonią progą minėti labai reikš- mingą mūsų tautiniam gyvenimui įvykį, turėjusį vietos 25 metai atgal. Tai buvo savo spaudos atgavimas, iškovotas iš svetimos rusų valdžios garbingu pasiryžimu ir didvyriškomis pastangomis laimėti, kad ir sunkiausiomis aukomis, laisvę reikštis spausdintu žodžiu pagal lietuvių tautos apsisprendimą. Tokia proga, grįžtant mintimi į pergyventą spaudos laikotarpį, bus visai ne pro šalį pažvelgti į tą prasmę, kokios turėjo didvyriška lietuvių tautos kova už spaudos laisvę, iškelti aikštėn svarbiausieji vedamieji principai normaliam spaudos gyvavimui bei reiškimuisi ir, pa- galiau, užbrėžti tinkamą ateitininkams rolė spaudos uždavinius. realizuojant tautos gyvenime.

1. — Kai sakoma, kad 1865-IX-13—25 d. lietuviams buvo: rusų vyriausybės atimta spaudos laisvė, tai reik žinoti, kad lietu- viškos spaudos draudimas buvo gana savotiškas. Iš tikrųjų, rusų vyriausybė tik pareikalavo iš lietuvių, kad jie išsižadėtų lotyniško šrifto, mažiau ar daugiau pritaikyto lietuviškiems raštams, ir atstotų jį rusiškomis raidėmis, arba, kaip paprastai buvo sakyta, rusiška „graždanka“. Spausdinti tat lietuviškos knygos rusiš- komis raidėmis nebuvo draudžiama, buvo tik draudžiama jos spausdinti lotynišku šriftu. Kitaip tariant, visiškas draudimas lietė lietuvių spaudos tam tikrą formą, bet nelietė turinio, nors anais laikais ir turinys buvo palenktas biurokratiškai rusų cenzūrai.

*) Spausdinta Ateityje 1929 m. 5—6 nr., 259—266 p. ir Židinyje 1929 m. 4 nr., 355—362 p.

-188——

Lietuvių spaudos draudimo pradžioje kai kurie oportunis- tiškai nusistatę lietuviai ėmė svyruoti, ar praktiniais sumetimais nereikėtų kartais nusileisti rusų vyriausybės reikalavimui ir pri- siimti peršamoji „graždanka“. "Tačiau ilgainiui didžiausioji lie- tuvių dauguma griežtai nusistatė grąžinti rusų vyriausybei šitą rusų kultūros dovaną ir atkakliai kovoti už lotynišką-lietuvišką šriftą. Tokiame lietuvių tautos nusistatyme atsisakyti, nežiūrint di- džiausių surištų su tuo nepatogumų, nuo brukamos per prievartą spaudos formos, pasireiškė garbingas savo tautinės vertės pajau- timas ir pasiryžimas laisvai apsispręsti kultūrinio gyvenimo srityje.

Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią nieku nepa- teisintą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo. Tokiu servi- lizmu būtų buvę paklusti rusų vyriausybės reikalavimui prisiimti rusiškąją ,„graždanką“, nes šitas reikalavimas nebuvo pagrįstas nei vyriausybės, kaipo tokios, prigimtomis teisėmis, nei lietuvių tautos apsisprendimu, nei, pagaliau, praktiškų tikslingumu. Jei teisingai konstatuojama, kad faktinai rusų šriftas galėjo būti ne- blogai pritaikytas lietuviškos spaudos reikalams, nors jis yra nepatogus tarptautiniu atžvilgiu, ir kad šitas šriftas buvo pato- gesnis rusų mokytojams, kurie iš tikrųjų vaidino Lietuvoje rusin- tojų rolę, tai panašių motyvų toli gražu nepakako, kad lietuvių tauta galėtų kitaip nusistatyti, kaip kad jinai buvo nusistačiusi. Nusistatyti kitaip būtų reiškę lietuvių tautai išsižadėti savo tau- tinės savigarbos ir susidemoralizuoti svetimos prievartos pinklėse.

Žinoma, išsižadėdama legalios spaudos, lietuvių tauta darė didžiausią moralinę bei kultūrinę auką, bet sykiu šita auka buvo geresnės ateities laidas. Nenustojusi tautinės savo vertės pajautimo ir pasiryžusi laisvai apsispręsti kultūriniame savo gyvenime, lietuvių tauta tuo pačiu buvo stojusi į tautinio nepri- klausomumo kelią.

Bet šitas kelias pasirodė ilgos martirologijos kelias, kuriame daugybė žinomų ir nežinomų dabar mums žmonių turėjo už- mokėti moralinėmis ir fizinėmis kančiomis už tai, kas yra pri- gimta švenčiausia žmogaus teisė, būtent, už kultūrinio apsispren- dimo laisvę. Šitas martirologijos istorijoje mūsų knygnešys, tasai kuklus ir užsislėpęs kultūrinės šviesos nešėjas, išaugo iki prome- tėjiško didvyriškumo ribų. Jei mūsų tauta panorėtų dabar tin- kamai pažymėti šitą garbingą mūsų istorijos lapą, jai tereikėtų pastatyti paminklą nežinomam knygnešiui, kuris, iškėlęs viena

= 81

ranka švyturį, o antra kylodamas raštų naštą, reikštų mums tą pat, ką kitoms tautoms reiškia triumfo arkos ar laisvės statulos.

Ir iš tikro, kova už lietuvišką spaudą buvo ta patvarumo, pasiaukojimo, drąsos ir didvyriškų pasiryžimų mokykla, be kurios lietuvių tauta nebūtų buvusi pasiruošusi nepriklausomybei laimėti nė tiek, kiek tai buvo mums laisvę beatgaunant. Šito fakto aki- vaizdoje įgauna prasmės visos tos aukos, kurios buvo sudėtos kovoje su rusų prievarta.

Minėdami tat dabar spaudos atgavimą ir grįždami mintimi į garbingą kovos už spaudos laisvę laikotarpį, mes negalime su didelio dėkingumo ir tautinio pasitenkinimo jausmais neminėti atsidėjusių tam sunkiam žygiui kovotojų. Amžina Jums garbė, žinomi ir nežinomi, laimėję ir nukentėję knygnešiai! Jūsų pa- vyzdys nenustojo reikšmės ir mūsų laikais. Jūs ir dabar mokote mus branginti kultūrinio apsisprendimo laisvę. Jūs savo įsitiki- nimu įrodėte mums, kad paklusti neteisėtai bei neprotingai prie- vartai yra nusižengimas, kuris laidoja nepriklausomą garbingą „ tautos gyvenimą. Jūs neleidot mūsų tautai šitą nusižengimą pa- daryti ir tuo Jūs laimėjote jai geresnę ateitį. Šioje ateityje Jums priklauso neišdildomas dėkingas atminimas. Ir mes nusiženg- sime Jūsų atminimui, jei nustosime branginę didžiuosius spaudos laisvės principus.

2. — Taip, mūsų kovos už spaudos laisvę mus įpareigoja tinkami elgtis su spaudos dalykais tada, kai atgavę savo nepri- klausomumą, mes turime galimybę valdymosi priemonėmis tvar- kyti spaudos klausimą. Dėkingas atminimas didvyrių, kovojusių už spaudos laisvę, ir jų sudėtų aukų didumas draudžia mums tiek nusidėti prieš spaudos laisvę, tiek ir piktnaudžiauti šita laisve nedoriems tikslams. Kitaip tariant, jau tik viena spaudos marti- rologija uždeda prievolių ir tiems, kas laiko valdžios vairą nepri- klausomoje Lietuvos Valstybėje, ir tiems, kas pašauktas naudotis spaudos įrankiais visuomenės reikalams.

Abiem paminėtaisiais atžvilgiais mūsų tautos spauda, deja, nestovi reikiamoje aukštumoje: nei spaudos tvarkomieji organai, nei mūsų spaudos darbininkai labai dažnai nenusimano apie savo teises bei prievoles spaudos dalykuose. Iš vienos pusės mes ma. tome paslankumą visai nepateisintu būdu suvaržyti spaudos laisvę biurokratinės prievartos priemonėmis, o iš antros pusės nema- žesnį palinkimą panaudoti spaudos laisvę tokiems nedoriems

gi

tikslams, kaip šmeižimas netinkamų sau žmonių, pataikavimas žemiems žmonių instinktams, skleidimas klaidingų gandų ir t.t. Mes nesame nelygstamosios, t. y. visiškos, spaudos laisvės gynėjai, bet mes taip pat nesame biurokratiškos nuožiūros šalininkai spaudos dalykuose. Mes nusimanome gerai, kad spauda yra dviašmenis ginklas, kuris gali nešti tautai tiek išganymą, tiek ir mirtį. Todėl spaudos reikalas turi būti normuojamas išmin- tingais nuostatais ir turi būti laisvas nuo subjektyvios nuožiūros žemažiūrių biurokratų.

Ar yra normalus dalykas, kad katalikiškojo jaunimo nepo- litinė spauda yra lenkiama valdininkų ideologinei, ne politinei net, cenzūrai visuomeninės pasaulėžiūros dalykuose, ir varžoma yra skelbti krikščioniško teisingumo bei solidarumo idėjas iuo pačiu laiku, kai kioskai yra pilni žurnalų su pornografiškomis iliustracijomis ir kai nedori litų gaudytojai stengiasi pralobti Dekamerono, Kazanovos atsiminimų ir panašių šlamštų leidimu? Kur yra tinkamas perspektyvos vertinimas, kur tikras susirūpi- nimas teisėtais tautos reikalais?

Iš kitos pusės ar yra normalu, kad tos sferos, kurios dau- giausia rašo apie spaudos padorumą ir labiausiai kitiems prikai- šioja nusižengimus prieš spaudos etiką, patys parodo daugiausiai agresyvumo savo idėjinių priešų atžvilgiu ir savo agresijoje dau- giausia nusideda padorumui, naudodamiesi tuo pačiu laiku pa- lankia sau cenzūros priedanga?

Mes esame paminėję tik dvi ryškiausias apraiškas iš mūsų spaudos gyvenimo, bet tuo nenorime pasakyti, kad tik tiek te- sama pas.mus blogumo spaudos gyvenime. Norėdami būti tei- singi, mes turime viešai pripažinti tą liūdną faktą, kad mūsų tautos spauda beveik perdėm stovi labai žemos kultūros laipsnyje, nežiūrint kokios rūšies yra jos darbininkai. Paminėtieji pa- vyzdžiai yra tik labiau reikšmingi todėl, kad jie liečia tuos, iš kurių, dėl jų padėties arba nuolatinio moralizavimo, galima rei- kalauti daugiau, negu iš kitų.

Tokiomis aplinkybėmis tautai yra labai svarbu sudaryti są- lygos, kuriose spauda būtų apsaugota nuo biurokratinės nuožiū- ros, 0 visuomenė nuo tvirkinimo spaudos priemonėmis. Tam reikalinga visų pirma įvesti spaudos gyvenimą į normalias vėžes, atvaduojant ją nuo išimtinių priemonių ir palenkiant jos gyve- nimą bei reiškimąsi specialiam įstatymui, kuris skaitytųsi su spaudos laisvės principu ir kultūriniu mūsų visuomenės stoviu.

= 5-2

Jei iš vienos pusės, kaip sakyta, privalu apsaugoti teisėtus spaudos laisvės reikalus, tai iš antros pusės svarbu susirūpinti priemo- nėmis, kurios neleistų nedoriems bei nekultūringiems spaudos dar- bininkams piktnaudžiauti viešu spausdintu žodžiu. Šitoje kovoje su spaudos piktnaudžiavimu turi sutarti spaudos įstatymai ir visuomeninė opinija. Spaudos įstatymai privalo numatyti spaudai plačią laisvo reiškimosi sritį, bet sykiu jie turi nustatyti griežtą baudžiamąją sankciją už spaudos nusižengimus prieš visuomenės ir valstybės pagrindus, prieš dorovę, prieš svetimą garbę ir pa- našius nusižengimus, kurie negali likti nebaudžiami be ardymo visuomeninio bei dorinio gyvenimo pagrindų.

Tam tikslui reikalingas yra spaudos byloms greitas, griežtas, visiems lygus, objektyvus ir plačiai žiūrįs teismas. "Tik tokio teismo buvimas galėtų auklėti spaudos darbininkus ir atvaduoti spaudą nuo nekultūringų, pagrįstų kerštu, rietenų.

Bet nei gerų įstatymų nei teisingo teismo nepakanka visuo- menės gyvenimui tvarkyti, jei žmonių kultūra ir tarp kitko regu- liuojamasis jos balsas, t. y. vieša opinija, neina įstatymams ir teismui į pagalbą. Mūsų tautai, taip dar neseniai atgavusiai savo spaudą, ir yra vienas iš aktualiausių uždavinių kultūringai su- tvarkyti savo spaudos santykius ir išsidirbti viešą opiniją, kuri neleistų piktnaudžiauti spaudos priemonėmis su skriauda visuo- menės tvarkai bei dorovei ir žmonių garbei. Šituo reikalu privalu susirūpinti visoms sąmoningoms ir kultūringai nusistačiusioms mūsų tautos grupėms. Tokia pareiga labiau, negu kam kitam, pridera prisiimti su visu sąmoningumu bei atsidėjimu ateitinin- kams, kaipo inteligentiškos katalikiškosios jaunuomenės organi- zacijai. Jei kadaise kiekvienas sąmoningas ir dorai nusistatęs lietuvis patriotas turėjo kovoti už spaudos laisvę, tai, turint savo spaudą, kiekvienas toks patriotas turi susirūpinti tinkamomis jos gyvavimo bei reiškimosi sąlygomis.

3. — Šia proga mes norime trumpai nusakyti draugėms ateitininkėms ir draugams ateitininkams tą pašaukimą, kurį turi katalikiškoji jaunuomenė spaudos srityje. Jei šiais dechristiani- zacijos ir kultūrinės dekadencijos, einančios idėjinio bolševizmo linkme, laikais visi katalikai, tiek dvasiškiai, tiek ir pasauliečiai labiau, negu kada nors, turi apaštalavimo pareigą, tai šitas apašta- lavimas žymia dalimi turi eiti per spaudą. Spauda yra ta visuo- tinė galybė, be kurios pagalbos negali apsieiti joks idėjinis judė-

==487

jimas, joks kuriamasis darbas, jokia apsigynimo akcija. Todėl katalikų jaunuomenė, besiruošianti kovoti ir jau kovojanti su pa- saulio dechristianizacija už katalikiškąją pasaulėžiūrą bei krikš- čioniškąją pasaulio santvarką, negali nesiruošti su rimtu atsidė- jimu katalikiškosios spaudos reikalams.

Todėl kiekvienas ateitininkas moksleivis, rašydamas papras- čiausią rašto darbą, privalo save raginti prie stropumo šalia kitų motyvų dar ir tuo, kad jau šitas darbas turi sąryšio su būsimu apaštalavimu per spaudą. "Taip pat kiekvienas studentas nepri- valo praleisti jokios tinkamos progos geriau apvaldyti plunksną, pažinti periodinės spaudos administravimo bei redagavimo prin- cipus, apsitirti su žurnalizmo teorijos bei praktikos principais, ir be skriaudos savo tiesioginiam pašaukimui savo specialybės srityje bandyti savo jėgų praktiniame spaudos darbe. Pagaliau, didžiausias pareigas spaudos klausime turi, kaipo katalikai inte- ligentai, ateitininkai sendraugiai: jie turi būti tikri spaudos dar- bininkai, jos šelpėjai, organizatoriai, moraliniai rėmėjai, kovo- tojai už tiesą ir dorą.

Taip pradedant ateitininkais moksleiviais ir baigiant sen- draugiais visai Ateitininkų Federacijai, kaipo inteligentiškosios Jaunuomenės organizacijai, neprivalo būti svetimi spaudos rei- kalai. Kiekvienas narys tesirūpinie šitais reikalais pagal savo amžiaus ypatybes, neprasilenkdamas nei su savo profesijos reika- lavimais nei su savo inteligentišku pašaukimu. Svarbu tik, kad šitame ruošimesi spaudos reikalams ir bandyme dalyvauti spaudos gyvenime būtų įsisąmoninami ir griežtai išlaikomi krikščioniš- kosios spaudos principai.

Vedamaisiais krikščioniškosios spaudos idealais privalo vi- sados būti tiesa ir teisybė. Norint tinkamai tarnauti šitiems idea- lams yra neišvengiama reikiamai nusiteikti doriniu atžvilgiu, ir ypač įsigyti tų nusiteikimų, kurie yra reikalingi padoriai kovai už tiesą ir teisybę, nes tarnavimas tiesai ir teisybei niekados neap- sieina be kovos su netiesa ir neteisybe. Mūsų tautoje gal jokioje gyvenimo srityje taip ryškiai neišeina aikštėn mūsų nekultūringu- mas, kaip toje kovoje, kuri vedama spaudoje už savo įsitikinimus ir interesus. Žinoma, reik skaitytis su tuo, kad be kovos neapsi- eina joks idėjinis judėjimas, joks užsimojimas apginti senas kul- tūrines bei religines vertybes arba laimėti naujas. Bet paprastai visas blogumas būna ne pačioje kovoje, nes ji yra neišvengiama,

Ad ii ke

kaipo priemonė pozityviam tikslui atsiekti, bet tame būde, ku- riuo kova yra vedama.

Ir štai katalikams itin privalu žinoti, kad toli gražu ne visos priemonės yra leistos kovoje net už geriausią tikslą. Kova, kurią katalikai veda spaudoje už tiesą ir teisybę, turi būti griežtai sude- rinta su krikščioniškosios etikos reikalavimais ir todėl visų pirma su tiesa ir teisybe. Aišku, kas nusideda prieš tiesą ir teisybę, niekados negali patarnauti nei tiesai nei teisybei. Taigi gilus objektyvumo jausmas ir didelis teisingumo pajautimas yra pri- valomi kiekvienam katalikui, kuris stoja į spaudos kovą už krikš- čioniškąją pasaulėžiūrą ir krikščioniškąją pasaulio santvarką.

: Idėjinė kova tik tada nedemoralizuoja, kai ji yra pagrįsta garbingos kovos principais. Ogi garbinga kova reikalauja rite- riškos, arba, tariant moderniniu terminu, džentelmeniškos tak- tikos, kuri įpareigoja skaitytis su priešininku, kaipo su lygiu gerbtinu žmogumi, arba atsisakyti nuo kovos su juo, jei jis vi- siems regimu būdu neužsitarnauja pagarbos, ir kovoti tokiu atveji su jo neigiama įtaka ir kenksmingumu, kaip su nelaime, par- einančia nuo neprotingo ir aklo gaivalo.

Tačiau, jei kova spaudos gyvenime yra neišvengiama, nereik manyti, kad ji tesanti vienintelė priemonė tarnauti geram tikslui. Žymiai daugiau už kovą priartina prie kiekvieno tikslo pozityvus kuriamasis darbas, ir tai ypač katalikams yra svarbu įsisąmoninti, ruošiantis spaudos reikalams. Norint žmonėms duoti gerai pažinti katalikiškąją pasaulėžiūrą, jos šviesoje tinkamai įvertinti tai, kas darosi pasaulyje, ir sugestionuoti tai, kas turėtų būti krikščio- niškai sutvarkytoje visuomenėje, reikalingas yra milžiniškas pozi- tyvus kuriamasis darbas, kuris reikalauja didelio pasiruošimo, intelektualinio išsilavinimo ir literatūrinio sugebėjimo. Katalikų spauda kaip tik todėl taip toli yra nuo prideramos aukštumos, kad katalikų visuomenė iki šiolei nėra dar pasigaminusi reikiamo kadro spaudos darbininkų, kurie, turėdami visus dorinius nusi- teikimus džentelmeniškai kovai, sykiu turėtų pakankamai davinių pozityviam kuriamajam darbui žurnalistikos srityje.

Kalbamąjį trūkumą pašaukta yra užpildyti katalikiškoji jaunuomenė, ir tai visų pirma liečia ateitininkus, kaipo suorga- nizuotą šitos jaunuomenės dalį. Ateitininkai privalo iš savo tarpo pakankamai žmonių skirti specialiam pasiruošimui spaudos rei- kalams, nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas inteligentas kata- likas neprivalo būti abejingas spaudos klausimu, apie ką buvo

89 2—

jau sakyta anksčiau. Mūsų tauta labai dar menkai nusimano- apie spaudos organizaciją, jos gaminimą ir platinimą, ir čia reik mums tikrų specialistų, kurie sugebėtų pakelti mūsų spaudą į prideramą aukštumą.

Ateitininkai savo spauda: „Ateitimi“, ,„Naująja Vaidilutė“ ir „Židiniu“, pakankamai įrodė, kad už savo spaudą jiems rausti netenka, nes šitai spaudai mažiau, negu kokiai kitai, galima būtų daryti moralinių priekaištų. Reiktų dabar šitą pradžią tobulinti, plėsti ir didesniu maštabu organizuoti, naudojantis įgautų paty- rimu ir ruošiant specialius spaudos darbininkus.

Sveiki pagrindai ir kūrybinė katalikų spaudos pažanga tu- rėtų dar tą gerą pusę, kad tai paragintų visą kitą lietuvių spaudą neatsilikti nuo katalikų ir nesiskirti labai ryškiai nuo jų doriniu savo veidu. Todėl spaudos srityje, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, katalikai ir tuo pačiu ateitininkai, kaipo katalikų visuo- menės jaunuomenė, turi prievolę tarnauti geru pavyzdžiu.

Šituo atžvilgiu būtų pageidaujama, kad iš ateitininkų tarpo išeitų idėja apie sveikos viešosios opinijos sudarymą ir jos suor- ganizavimą lietuvių visuomenėje spaudos reiškimosi klausimais. Be tokios opinijos suorganizavimo negalima tikėtis, kad mūsų spaudos įpročiai greit galėtų pagerėti. Ogi šita viešosios opinijos organizacija turėtų pasireikšti registravimu bei skelbimu visų nusi- žengimų prieš žurnalistinę etiką, visuomeninės santvarkos pa- grindus ir visuomenės dorovę. Turėtų būti reaguojama tokiu būdu prieš nusižengimus be atodairos, kokių spaudos organų ir žmonių jie yra daromi. Į šįtą moralinio teismo darbą turėtų būti patraukti garbingiausi žmonės iš įvairių visuomenės grupių, kad tokiu būdu būtų laiduotas sprendimo objektyvumas.

Štai svarbiausieji dalykai, kuriais pridera lietuvių visuo- menei susirūpinti šiais laikais, kai yra minimas spaudos laisvės atgavimas, ir kai tenka konstatuoti, kad spaudos padėtis mūsų tautos gyvenime yra tolima nuo normalios, ir jos laisvės ir jos reiškimosi atžvilgiu. Reik todėl per 25 metų sukakimą nuo spaudos atgavimo aiškiai įsisąmoninti, kad šitas laikotarpis davė mums mažiau, negu galima buvo laukti spaudos srityje, ir kad todėl artimiausioje ateityje mūsų visuomenei yra prievolės ypatingai sukrusti spaudos kėlimo darbe ir atpildyti tai, kuo apsileista arba kuo nusižengta išgyventame laikotarpyje nuo spaudos atgavimo.

Kad neveltui būtų kovoję mūsų pirmatakai spaudos drau- dimo metu, kad neveltui būtų dėję jie brangias aukas, mes tu--

00 >

Time užsidegti kilniais jų pavyzdžiais, jų drąsiu pasiryžimu, jų paniekinimu demoralizuojančių kompromisų, jų aukingumu ir patvarumu. Mes taip pat turime suprasti, kad jei neisime, kaip jie, praktiško idealizmo ir laisvės meilės keliais, netrukus suside- moralizuosime oportunistiško servilizmo ir nekultūriško storžie- viškumo nuotaikoje, nuo ko mus sunkiai beatvaduos atskirų kil- nesnių asmenų pastangos ir kilnieji žygiai.

Žinokime, jog spausdintas tautos žodis yra tautos išraiška, pagal kurią yra vertinama visa tauta, ir jog šita išraiška sykiu yra kasdienis tautos penas, nuo kurio pareina jos moralinė ir net fizinė sveikata. Tesie mums šitas spausdintas žodis šventas, ir tegul niekas nedrįsta jo netinkamai pareikšti be atsakomybės jausmo.

Jei šitie mūsų troškimai atsilieps realiu aidu mūsų draugių ateitininkių ir draugų ateitininkų širdyse ir sužadins jose tvirtų pasiryžimų nurodytu būdu vertinti spaudos dalykus ir atitin- kamai jais rūpintis, būsime tikri, kad spaudos atgavimas yra mūsų tinkamai paminėtas.

Vyriausioji Ateitininkų Federacijos Valdyba

Prof. St. Šalkauskis Ateitininkų Federacijos Vyriausias Vadas.

Ig. Skrupskelis Generalinis Sekretorius.

Kaunas, 1929 m. balandžio 24 d.

VI. Trigubo jubiliejaus reikalu

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimas 1930 m. *)

Šie 1930 — Vytauto Didžiojo — metai mums, ateitininkams, yra reikšmingesni, negu bet kuriai kitai mūsų tautos grupei. Šiais metais sukanka 20 metų nuo mūsų organizacijos įsisteigimo, 500 metų — nuo didžiausio mūsų valstybės vyro Vytauto, didžiojo kunigaikščio, mirties ir 1500 metų — nuo didžiojo Katalikų Baž- nyčios Tėvo, šv. Augustino, mirties. Mes džiaugiamės savo tarpe sulaukę laimingai savo organizacijos subrendimo amžiaus; sykiu su visa lietuvių tauta mes minime pagerbimu ir tautišku įsisą- moninimu valstybės vyrą, kuris kadaise iškėlė Lietuvos vardą ir galybę į pasaulinės reikšmės laipsnį, ir, pagaliau, sykiu su visa Katalikų Bažnyčia medituojame gyvenimą ir mokslą Bažnyčios Tėvo, kuris pirmas Bažnyčios doktrinai suteikė tokią universalios sistemos išvaizdą, kad iki šiolei, praėjus 15 šimtmečių, jis žiba pirmojo dydžio žvaigžde tarp didžiųjų Bažnyčios Tėvų ir Daktarų.

Šitoks trigubas jubiliejus vieneriais metais duoda ateitinin- kams geros progos ir paraginamojo akstino pagilinti organizacinį savo susipratimą tomis dviem linkmėmis, tautine ir religine, kurių suderinimas organiškoje sintezėje glūdi pačioje ateitininkų, kaipo lietuvių katalikų jaunuomenės, organizacijos prigimtyje. Ateiti- ninkų atsiradimas Lietuvoje, kaip jau buvo iškelta savo laiku spaudoje, yra tampriai susijęs su antruoju lietuvių tautos atgi- mimu, būtent, religiniu, kuris ne tik nepaneigia pirmojo, tautinio, atgimimo, bet jį į save suima, juoju materialiai remiasi. Tokiu būdu šie metai mums reikšmingi, pirma, organizaciniu, antra, tautiniu ir, trečia, religiniu atžvilgiu. Kiekvienu atžvilgiu mes turime padaryti aiškią ir visai realią pažangą pagal pagrindinę idėją, kurią kiekvienas iš trijų jubiliejų kelia aikštėn ir reika- lauja įsisąmoninimo.

*) Spausdinta Ateityje 1930 m. 2—3 nr., 77—85 p. ir Židinyje 1930 m. 2 nr., 128—156 p.

Oa

I.

Ateitininkų organizacijos gimimo tarpas apima dvi svar- bias datas: 1909 m. spalių 28 d., kai Luvene lietuvių katalikų studentų buvo paskirtas organizacinis komitetas lietuvių studentų katalikų sąjungai kurti, ir 1910 m. vasario 19 d., kai tam pačiam Luvene buvo sudaryta pirmoji sąjungos valdyba iš Universiteto studentų: Galdiko, Kuraičio, Maliausko ir Viskanto. Jei laikyti organizacijos įsisteigimo pradžia pasirinkimą vykdomojo organo, tai šiais metais vasario 19 d. sueina lygiai 20 metų mūsų organi- zacijai. Lygiai 20 metų atgal prie lietuvių studentų katalikų sąjungos, be lietuvių studentų luveniškių, buvo jau prisidėjusios įvairios lietuvių studentų katalikų grupės, pav., Friburgo, Kroku- vos, Maskvos ir k. Išrinktoji Luvene Sąjungos Valdyba greitu laiku, būtent, 1910 m. kovo 12 d. perleido savo pareigas Maskvos lietuviams studentams katalikams su Pranu Dovydaičiu prieša- kyje, kuriam, įsteigus „Ateitį“, buvo lemta daug ir sėkmingai pasidarbuoti varant pirmąjį sunkųjį barą mūsų organizacijos gyvenime. |

Tokia buvo mūsų organizacijos pradžia. Toliau jos raidoje galima pastebėti mažiausia du reikšmingu tarpsniu: pirmas — horizontalinio plitimo augimo, antras, vertikalinio stiprėjimo brendimo. Prieš pasaulinį karą, karo metu ir tuoj po karo ėjo greitas organizacijos ūgėjimas, savo rūšies biologinis įsigalėjimas visuomenės organizme, užėmimas jame sau skirtos vietos. Ži- noma, gretimais ėjo reikalingas tam ideologinis susipratimas ir atitinkamas susiorganizavimas. Šitoks buvo pirmas mūsų orga- nizacijos gyvavimo dešimtmetis, iki pirmojo jubiliejinio mūsų kongreso Kaune 1920 m. Sekamas penkmetis — savo rūšies adolescencijos amžius mūsų organizacijoje. Ateitininkų organi- zacijos gyvenimas žymiai komplikuojasi: trys sudedamosios jos sąjungos — moksleivių, studentų, sendraugių — vis labiau ryš- kėja ir specializuojasi savo funkcijomis. Visuomeninis gyvenimas iškelia visą eilę sudėtingų problemų. Organizacijos kūnas smar- kiai dar auga ir išsiplėtoja, bet sykiu ir diferencijuojasi. Gyve- nimas stato mums aiškų reikalavimą: tiksliai precizuoti savo ideologiją ir susiorganizuoti diferencijuotu būdu, kaip pridera subrendusiam ar tik bręstančiam organizmui.

Antras jubiliejinis mūsų kongresas, įvykęs Kaune 1925 m., konstatavo reikalą reorganizuotis pagal gyvenimo iškeltus reika-

> Us

lavimus. Kongrese principialiai nutariama kviesti reorganizacinę ateitininkų organizacijos konferenciją, kokia ir įvyko dviem me- tais vėliau Palangoje. Nuo 1927 m. ateitininkų organizacija tampa didžiule trijų sąjungų federacija su valdomųjų bei vykdomųjų organų jierarchija ir tiksliai suformuluotais principais bei parei- gomis. Žodžiu tariant, ketvirtasis mūsų gyvavimo penkmetis, būtent, nuo 1925 iki 1930 m., yra tikras subrendimo amžius mūsų organizacijoje. Jei iki 1925 m. mūsų organizacijos raida ėjo la- biausiai horizontaline linkme, tai nuo 1925 m. jos gyvenimas ima labiau eiti vertikalinio augimo linija.

Bet, kaip žmogaus, taip ir organizacijos gyvenime, subren- dimas toli gražu nėra dar tobulumo lygmuo. Jis nereiškia dar nei visiškai aiškaus susipratimo, nei patvaraus nepalenkiamo drausmingo susiorganizavimo, nei tikrai kūrybinio nusistatymo. Subrendimas į visa tai veda, bet to dar neduoda be nuolatinių pastangų, nuolatinio budėjimo, nuolat gaivinamo pasiryžimo, pastovaus nenuilstamo darbo, drąsios kūrybos, narsios kovos. Subrendimas nereiškia taip pat tikslų visiško įvykdymo; todėl ir mūsų ideologija yra geriau suformuluota, negu įsisąmoninia; mūsų organizacija labiau sukonstruuota principe, negu atspari gyvenime; mūsų kūryba labiau pageidaujama, negu konstatuo- jama; mūsų gyvenimo kova labiau skelbiama, negu reiškiasi žygiais; apskritai, pas mus daugiau projektuojama, negu reali- zuojama.

Šiais mūsų organizacijos subrendimo metais mes ir priva- lome įsisąmoninti, kad organizacinis mūsų subrendimas, atremtas į drausmingą nenuilsiamą darbą, turi pasireikšti pastoviais vai- siais: aiškiu ideologiniu susipratimu, atitinkamu tvirtu susiorga- nizavimu, statomąja kūryba krikščioniškosios pasaulėžiūros dva- stoje ir idėjine kova už savo idealus prieš pasaulio dechristiani- zaciją. Tai turi būti stiprėjimas iš vidaus, einąs vertikaline au- gimo linkme aukštyn ir gilyn. Štai pagrindinė mūsų organizacinio gyvenimo idėja, kuri privalo būti pasisavinta ir įsisąmoninta kiek- vieno federacijos nario iki visiško jos realizavimo mūsų organi- zacijoje ir gyvenime.

Besivadovaudama šita organizacine idėja, Ateitininkų Fe- deracijos Vyriausioji Valdyba šaukia šiais jubiliejiniais metais Trečiąjį Didijį Ateitininkų Kongresą, kuris ir turės įvykti Kaune birželio mėn. 19, 20 ir 21 d. Į jį mes kviečiame visus Ateitininkų Federacijos narius atvykti organizuotai, drausmingai, su drau-

„Kali e

giško bendravimo pasiryžimais. O dabar, kai eina paruošiamieji kongreso darbai, mes primename Federacijos nariams, kad kiek- vieno nario pareiga yra padėti pagal savo pajėgas atlikti tinkamai šitą uždavinį Kongrso Ruošiamajai Komisijai, kurios vyriausiu vadovu Vyriausios Valdybos parinktas mūsų Tarybos Pirmininkas p. Eduardas Turauskas.

Šis kongresas turės parodyti visa tai, ką mes esame aisiekę per 20 savo gyvavimo metų, ir sykiu sugestionuoti visiems orga- nizacijos nariams tai, ką mes turime atsiekti artimiausiame savo gyvenimo laikotarpyje. Jame mes pasiryšime galutinai įkūnyti organizaciniame savo gyvenime ir pareikšti vaisingais darbais eilinį savo subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti“. Tas šūkis trumpai reziumuoja visados aktualius orga- nizacinius mūsų uždavinius, kurie turi būti vykdomi su niekados nepaliaujamu įsitempimu. Ar nustosime aiškios linijos ideologi- niame susipratime, ar leisime mūsų organizacijai apirti nedraus- mėje ir anarchijoje, ar nustosime kūrybinės dvasios, ar liausimės kovoję už savo idealus, — kiekvienu atveju prieš mūsų organi- zaciją atsistos sumenkėjimo, sunykimo pavojai. Tad budėkime nuolatos su šituo šūkiu savo sąmonėje ir valioje! Jį realizavę būsime nenugalimi tiesos ir teisybės riteriai!

Bet paminėtieji mūsų organizacijos uždaviniai gali turėti įvairų turinį, destis, kokie yra tautinės mūsų kultūros ir visuotinės Katalikų Bažnyčios aktualūs uždaviniai. Įsisąmoninti tiek pir- mosios, tiek antrosios aktualius uždavinius ir su jais suderinti organizacinius savo uždavinius ir duoda mums šiais metais geros progos kaip tik Vytauto Didžiojo ir šv. Augustino jubiliejai. Ko- kios tad privalo būti pagrindinės vedamosios šių sukaktuvių mi- nėjimo idėjos?

II.

Švęsdami Vytauto Didžiojo jubiliejų, mes iš tikrųjų pager- biame didžiausį Lietuvos valstybės vyrą, politinį ir administracinį genijų, tokiu pripažintą ir savo tautoje, ir visame pasaulyje. Kiek- vienas genijus sudaro garbę tai tautai, kuriai jis atstovauja. Užtat jis mylimas, su dėkingumu minimas, su pietizmu gerbiamas. Bet sykiu kiekvienas genijus yra pamokomas tai tautai, kuriai jis dirbo, kurioje gyveno ir dėl kurios kovojo. Užtat jis vertinamas ir branginamas. Pigus būtų apsiėjimas su genijaus atminimu,

95

jei, ji gerbiant ir idealizuojant, sykiu nebūtų pasimokoma iš jo žygių, iš jo patyrimo, iš jo darbų išdavų. Ir jei šiais metais į mūsų tarpą ateitų prisikėlęs Vytautas Didysis, tasai tikras riteris ir karštas patriotas, ir pereitų mintimi savo tėvynės likimą po savo mirties, pirmas skausmu pervertos jo širdies šauksmas būtų įsakymas: nebūkite mano atminimo vergai, vardan tėvynės išga- nymo pasimokykite iš tragiško mano galingos valstybės likimo!

Vytautas Didysis turėjo visa, kas reikalinga tikram val- stybės vyrui: karštas tėvynės mylėtojas, lankstus politikas, gabus organizatorius, sumanus diplomatas, išmintingas viešpats, narsus karvedys jungėsi viename jo asmenyje. "Tai buvo tikras vidur- amžių monarchas-riteris Lietuvos soste. Tiktai toks pasižymįs įvairiomis dovanomis genijus tegalėjo išgelbėti Lietuvą nuo vi- siško suirimo Jogailos ir lenkų pinklėse, atsispirti kryžiuočiams vakaruose ir totoriams rytuose, sustiprėti kovoje, išplėsti Lietuvos teritoriją ir galybę nuo Baltijos iki Juodųjų Jūrų, ir laimėti sau ir Lietuvai pasaulio susižavėjimą ir garbingą pripažinimą.

O vis dėlto kažkoks fatališkas veiksnys glūdėjo Vytauto Didžiojo imperijos likime, nes, jam mirus, jo palikimas ėmė greit silpnėti ir irti, kad per pusantro šimto metų atsidurtų klastingame lenkų prieglobstyje, o paskui, dar po dviejų šimtmečių merdė- jimo, būtų palenktas po svetimu jungu rusų verguvėje. Kas yra šito tragiško likimo priežastis?

Nedarysime čia istorinių studijų. Atsakysime labai trum- pai: pagrindinė priežastis buvo ta, kad valstybinė Lietuvos galybė nebuvo atremta į tautinę lietuvių kultūrą. Lietuviai pristigo ne žmonių, ne narsos, ne ginklų ir ne kitų materialinių išgalių, bet kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo. Lietuvos valstybė buvo palengvėl mirtinai užslopinta svetimų įtakų grandine. Tiesa, ji prisikėlė iš numirusiųjų, bet tik tada, kai lietuvių tauta buvo atgimusi tautiškai ir ėmė kurti tautinę savo kultūrą.

Ir štai ateina laikas pasimokyti iš Vytauto Didžiojo impe- rijos likimo. Mes nekaltiname jo, kad jis mums nedavė tautinės kultūros. Tam galima būtų rasti pakankamai pateisinimų jo laiko ir krašto aplinkybėse. Bet mes teigiame, kad, nežiūrint Vytauto Didžiojo geniališkumo, nežiūrint jo didybės ir galybės, nežiūrint visos mūsų teikiamos jam pagarbos ir susižavėjimo, jo veikimo linija, jo valdymo būdai, jo Lietuvos koncepcija nebe- tinka mūsų laikams ir mūsų atgimusios tėvynės padėčiai. Naivu būtų manyti kitaip, prisimenant, kad mus skiria nuo Vytauto

= 8-2

Didžiojo pusė tūkstančio metų, į kuriuos patenka Naujojo Pa- saulio atidengimas, feodalinės santvarkos išnykimas, galutinis vergijos pasmerkimas, žmogaus ir piliečio teisių deklaravimas ir tautų apsisprendimo principo paskelbimas, nekalbant jau apie 4ą pažangą, kuri yra įvykusi visose materialinio ir dvasinio gy- venimo srityse.

Vienas tik pamokymas iš anų laikų yra neabejotinas ir gali būti visų pripažintas: tauta be kultūrinio apsiginklavimo yra didžiausio pavojaus stovyje ir, jei nesugeba kultūriškai apsi- „ginkluoti, yra pasmerkta mirti. Prisiminimas šito pamokymo „ateina mums labai laiku. Kultūrinio apsiginklavimo reikalas yra mums dabar nemažesnis, kaip Vytauto Didžiojo laikais. Kaip ir tada, tai yra mūsų gyvybės klausimas, tik disproporcija tarp mūsų jėgų iš vienos pusės ir svetimų įtakų ir brovimosi interesų iš antros pakitėjo nuo anų laikų ne mūsų naudai. Todėl su visu mūsų įsitikinimu ir pavojaus regėjimu šaukiame, kreipdamiesi į ateitininkų eiles: Vytauto Didžiojo minėjimas privalo būti mūsų tikro kultūrinio apsiginklavimo pradžia. Mūsų tautinio atsilai- kymo instinktas mums neleidžia eiti europiškos civilizacijos už- pakaly. Vardan išsigelbėjimo mes turime veikiai, nė kiek ne- gaištant, prasiveržti į pirmąsias kultūringųjų tautų eiles. Tai yra tautinės mūsų gyvybės šauksmas, ir su šita idėja savo sąmo- nėje mes turime gerbti Vytauto Didžiojo atminimą.

Mes kviečiame visus Ateitininkų Federacijos narius daly- vauti visos lietuvių tautos iškilmėse, organizuojamose Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga, bet sykiu raginame juos nepamiršti nė valandėlei kalbamojo kultūrinio tautos apsiginklavimo reikalo. Šita idėja per visus šiuos jubiliejinius metus privalo būti ateiti- ninkų studijuojama, medituojama, keliama aikštėn prie kiekvienos progos; jos šviesoje turi būti vertinamas visas tautinis gyvenimas, visi jo įvykiai, visos iškilmės.

Mums malonu prie šios progos pabrėžti, kad šitos kardina- linės idėjos iškėlimui aikštėn yra gerokai nusipelnęs mūsų idėjos draugas prof. Dr. Kazys Pakštas savo veikalu „Baltijos Respub- likų Politinė Geografija“. Tikimės, kad tuo pačiu ateitininkai yra gavę tinkamą vadovėlį šitai idėjai įsisąmoninti ir jai propa- guoti visuomeniniame mūsų gyvenime.

Taigi vardan garbingo Vytauto Didžiojo atminimo pradė- kime didelį nieku nesustabdomą kultūrinio tautos apsiginkla- vimo vajų!

197 —

III.

Iš tautinės gyvenimo srities einame dabar į religinę, ir sy- kiu, juo toliau siekiame į praeitį, juo reikšmingesnės yra mūsų veminiscencijos. Šiais metais rugpiūčio 28 d. sueina lygiai pus- antro tūkstančio metų, kaip apgultame barbarų vandalų Hipone mirė šv. Augustinas. Koks tolimas laikas, ir koks artimas šven- tasis! Net šiais laikais mums jis reikšmingesnis ir labiau pamo- kantis, negu daugelis vėlesnių Bažnyčios šventųjų, negu daugelis jos tėvų ir mokytojų. Jis juk gyveno, veikė, sielojosi ir kentėjo toje istorinio persilaužimo gadynėje, kuri galima nusakyti šiais keliais žodžiais: senovės pasaulis griūva, barbarai žygiuoja, krikš- čionija ima kurti naują civilizaciją, naują Dievo pilį.

Šv. Augustinas, išaugęs ir išsilavinęs senovinės civilizacijos atmosferoje, pasisavino iš jos subtilią proto kultūrą ir visą eilę pamėgimų, kurie charakterizuoja rafinuotos kultūros žmones: jis mylėjo mokslą, menus, iškalbą, gamtą. brangino draugiškumą, sirgo kultūros filosofijos problemomis ir t.t. Visa tai leidžia pasakyti, kad jis galvojo, kaip mes galvojame, jautė, kaip mes jaučiame. Neveltui todėl jis vadinamas pirmuoju iš moderniųjų šventųjų.

Šitas šv. Augustino artimumas mums didėja dar labiau todėl, kad pirm, negu jis tapo dideliu šventuoju, jis buvęs didelis nusi- dėjėlis, pasinėręs senovės pasaulio pagedime. Jam buvo žinoma civilizuoto žmogaus puikybė ir patvirkusio prabangoje pasaulio gašlumas, ir reikalingas buvo Apvaizdos paraginimas, kad jis galėtų atsiversti ir atsigręžti nuo šio pasaulio į Dievą. Ir koks reikšmingas paraginimas: Tolle et lege, — imk ir skaityk! Tuo tarsi buvo pasakyta, kad tuo metu, kai vienas pasaulis griūva, o kitas gimsta, aiški vedamoji mintis, arba skaidrus susipratimas, yra išganymo pradžia.

Bet tai, kas labiausiai suartina mus su šv. Augustinu, yra jo ir mūsų gadynių panašumas. Žiūrint tiesiai į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, mes negalime neįžvelgti, kad mūsų senas buržu- azinis pasaulis, supagonėjęs savo papročiuose ir pamėgimuose, sunkiai serga patvirkimu ir eina neišvengiamo pairimo keliais. "Tai yra neišvengiama todėl, kad civilizacija, atsipalaidavusi nuo dorinio principo ir nustojusi kilimo linkmės nuo žemės į dangų, yra pasmerkta savo esmėje. Ir mūsų seno pasaulio horizonte jau aiškiai matyti gausingos barbarų eilės, kurios, kaip kadaise

a

senovėje, beslinkdamos nesustabdoma banga į išlepusį ištvirkime pasaulį ir pačios nežinodamos, kokiu įrankiu jos yra, eina vykdyti Dievo teismą piktiesiems ir išmėginti teisingųjų.

Dabarties barbarai tuo skiriasi nuo senovės barbarų, kad jie ateina ne iš šalies, išsinėrę iš amžių glūdumos ir neištirtų kraštų, bet iš mūsų tarpo, iš šių dienų pasaulio, kaip kad atsi- randa suirimą ir mirtį nešančios bakterijos sergančiame kūne. Bet ir tiems, ir kitiems yra bendras grobio ir valdžios įsigeidimas ir didelė ardančioji pajėga. Kiekvienas iš mūsų gerai žino vieną šitų barbarų vardą, t. y. bolševikai. Bet, kaip vandalai nebuvo vieninteliai senovės barbarai, taip ir bolševikai, susikūrę savo tvirtovę Rusijoje, nėra vieninteliai dabarties barbarai. Jie tik ryškiausi barbarai, labiausiai apsisprendę savo vandališkume, — barbarai be kaukių.

Pakanka atidžiai apsidairyti mūsų pasaulyje, kad rastume "apsčiai jų sąjungininkų, samdinių ir advokatų visose gyvenimo srityse. Jiems taiso kelią tie nesąmoningi elementai, kurie skelbia visiškąjį reliativizmą moksle, doroje ir visuomeniniame gyvenime. Jiems ruošia tinkamą dirvą ir tie, kurie yra pagoniško etatizmo gerbėjai ir vykdytojai, būdami abejingo liberalizmo doros daly- kuose ir kultūrkampfo religijos dalykuose šalininkai. Jiems tar- nauja ir tie, kurie ardo masėse ir jaunuomenėje prigimtuosius dorinius jausmus instinktų erzinimu, nepadoriomis pramogomis, seksualizmo skiepijimu. Tokių mažiau ar daugiau paslėptų bar- barų ir mažiau ar daugiau sąmoningų jų talkininkų yra pilna visur. Rastume jų nelaimei ir mūsų tarpe tų žmonių asmenyje, kurie eina inertiška dechristianizuoto pasaulio linkme ir savo nesusipratimu, nedrausmingumu, moraliniu neatsparumu gimdo mūsų tarpe dezorientaciją, suirimą, demoralizaciją.

Taigi, kaip ir šv. Augustino laikais senasis pasaulis griūva, barbarai žygiuoja. Kur išganymas? — Mums katalikams atsa- kymas aiškus: kaip tada, taip ir dabar išganymas tegali ateiti iš krikščionijos, arba jo visai nebus. Mūsų žemėje nėra kitos pajėgos, ketvirtos galybės, kuri įstengtų atstatyti lemtą pusiau- svyrą tarp prigimties, kultūros ir religijos, kuri sugebėtų sude- Trinti nelygstamąją asmens vertę su visuomenės pašaukimu, su- stabdyti pasibaisėtiną triumjalią ištvirkimo eigą, kitaip tariant, atsispirti pasaulio dechristianizacijai ir jį rechristianizuoti krikš- čioniškosios kultūros priemonėmis. Uždavinys didelis ir labai

O

atsakingas — kurti krikščioniškoji civilizacija, pritaikyta mūsų laikų aplinkybėms, statyti toliau Dievo pilis, kuri, atsirėmusi pa- matu į žemę, sueitų viršūne į dangų. Kad šitas uždavinys tikrai sėkmingai galėtų būti atliktas, reik iš vienos pusės pasisavinti iš seno civilizuoto pasaulio visus nuostabius kultūrinius jo lai- mėjimus, o iš kitos pusės pasiimti iš barbarų nepaliestą gaiva- lišką jų energiją; bet, kas svarbiausia, reik išlaikyti šventai ir išplėtoti iki pilnutinio įsisąmoninimo krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pagrįstą Kristaus Bažnyčios doktrina, ir sykiu neprarasti do- rinio vertingumo ir tvirto pasiryžimo nuolatos tobulėti dorinėje pažangoje.

Nusakytasis uždavinys kurti krikščioniškąją civilizaciją pri- valomas taip pat ir ateitininkams, kaipo organizuotai lietuvių katalikų jaunuomenei. Šitą uždavinį įsisąmoninti ir padaryti reikiamų jam pasiryžimų duoda tinkamos progos šiais metais švenčiamas šv. Augustino jubiliejus. "Todėl mes kviečiame visus Ateitininkų Federacijos narius uoliai dalyvauti bažnytinėse iškil- mėse ir šiaip jau minėjimuose, kurie bus daromi šv. Augustinui, tam krikščioniškosios istoriosofijos tėvui, pagerbti. Šv. Augustino minėjimas privalo būti ne tik pagerbimas šviesaus proto, didelės širdies ir nepalenkiamos valios vyro, genialaus mąstytojo ir nepa- prasto šventojo, bet ir krikščioniškosios civilizacijos ir Dievo Pilies uždavinių įsisąmoninimas šiais sprendžiamaisiais persilaužimo laikais. Tarp kitko 30-asis viso pasaulio katalikų Eucharistinis Kongresas, kuris įvyks šv. Augustino tėvynėje, Kartaginoje, šių metų gegužės mėnesyje, tarp 7 ir 11 d., turės duoti geros progos medituoti krikščioniškosios civilizacijos problemą ir iškelti aikštėn gyvą reikalą kovoti su visu sąmoningumu, nuosakumu ir griež- tumu 'prieš pasaulio dechristianizaciją už jo rechristianizaciją. Tikimės, kad ir ateitininkai, kur ir kaip galėdami, panorės padėti visas pastangas šitoms problemoms išsiaiškinti ir tinkamai nusi- teikti religinei kūrybai ir kovai už savo švenčiausius idealus.

*

Esame perėję mintimi tris šių metų jubiliejus: organizacinį, tautinį ir religinį. Kiekvienas iš jų, kaip matėme, sugestionuoja mums pagrindinę idėją, pagal kurią, kaip sakyta, mes privalome padaryti realią pažangą artimiausioje ateityje.

Mūsų organizacijos jubiliejus ragina mus eiti nuo organi- zacinio mūsų subrendimo į intensyvesnį stiprėjimą iš vidaus, į

— 100 —

aiškią vertikalinio augimo liniją aukštyn ir gilyn pagal mūsų subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti“.

Mūsų tautinis Vytauto Didžiojo jubiliejus ragina mus ryžtis visomis savo pajėgomis pradėti sąmoningai ir planingai didelį kultūrinį lietuvių tautos apsiginklavimą.

Religinis šv. Augustino jubiliejus ragina mus išsiaiškinti di- delę krikščioniškosios civilizacijos problemą ir statant Dievo Pilį ištvermingai ir nuosakiai kovoti prieš pasaulio dechristianizaciją.

Ateitininkų jaunuomenei visi šitie uždaviniai turi būti vyk- dytini visų pirma organizacinio gyvenimo plotmėje. Kitaip ta- riant, ateitininkų susipratimas ir susiorganizavimas privalo būti ne kas kita, kaip tikras pasiruošimas sukurti turtingą bei galingą krikščioniškąją civilizaciją tautinio lietuvių gyvenimo lytyse.

Birželio mėnesyje savo jubiliejiniame kongrese mes pada- rysime pasiryžimus, kad artimiausias penkmetis prieš mūsų 25 metų sukaktuves suteiktų mums tokių laimėjimų, kokiais galė- tume pasidžiaugti ne tik mes, bet ir visa mūsų tauta ir sykiu Katalikų Bažnyčia. Tuomet mes ryšimės su visu griežtumu visą savo gyvenimą tvirtu suderintu žingsniu eiti keliais, kurie sykiu veda į mūsų tautos Romuvą ir visos krikščionijos Dievo Pilį.

. Kaunas, 1930 — Vytauto Didžiojo — metai, Lietuvos Nepri- klausomybės Šventė.

Proj. Stasys Šalkauskis Vyriausias Ateitininkų Vadas

Prof. Prel. Pranas Kuraitis ' Eduardas Turauskas Vyriausias Dvasios Vadas Vyriausios Tarybos Pirmininkas

Stasys Rauckinas Generalinis Sekretorius

Trečiasis skyrius

Įvairūs ideologiniai aktai, susida- riusieji laisvo projektavimo tvarkoje

I. Visuomeninio veikimo principai *)

1. Bet kuris žmogaus veikimas turi būti visuomeniškas ta prasme, kad jis būtų suderintas savo pobūdžiu su visuomenės gerove ir reikalais.

2. Visuomeninis veikimas turi būti pagrįstas racionaliai pa- teisinamu principialiu nusistatymu ir suderintas su galutiniu visuomenės tikslu ir jos idealu.

3. Visuomenės veikimas turi būti pritaikytas realiai tikrovei, privalo skaitytis su turimomis faktinai priemonėmis ir būti orga- nizuojamas su mokslišku metodingumu.

4. Visuomeniniame veikime griežta kova už principus ir tai- kingumo dvasia turi derintis pagal tai, kokie interesai yra paliesti, kokios priemonės yra vartojamos, ir kokie tikslai yra siekiami.

5. Visuomeniniame veikime kompromisai leistini ir dažnai neišvengiami šalia tvirtų ir nuosekliai realizuojamų principų, bet jie tegali liesti interesų ir moraliai abejingų priemonių, klausimus.

6. Visuomeninio veikimo taktika turi būti pagrįsta tvirtu principialiu nusistatymu, moderuojama kompromisiniais nusilei- dimais interesų ir abejingų priemonių srityje ir atremta į faktiną sugebėjimą realizuoti maksimumas visuomeninės pažangos aktu- aliose gyvenimo aplinkybėse.

7. Visuomeninis veikimas turi visados eiti linkme, vedančia nuo programos-minimum, kuri yra neatidėliojamai realizuotina realinių reikalavimų dalis, prie programos-maximum, kuri yra vykdytina ateityje idealinių reikalavimų dalis, kaipo visuomeninio idealo įsivaizdavimas konkretinėse gyvenamo laiko aplinkybėse.

8. Visuomeninis veikimas privalo derinti individualinę žymių asmenų iniciatyvą, veiklumą ir vadovavimą (aristokratinis pradas) su sutelktine plačiųjų masių akcija (demokratinis pradas).

*) Vedamosios mintys paskaitai, skaitytai Ateitininkų Sendraugių Kon- ferencijoje Kaune 1927. XII. 30d. Spausdinta Tiesos Kelyje 1928 m. 1 nr., 37—38 p.

— 104 —

9. Visuomeninis veikimas principialiai turi reikštis sutelk- tinėmis pastangomis, nors niekados faktinai negali sujungti visos visuomenės dėl pažiūrų ir interesų skirtumo; todėl atskirų grupių federalizmas, turįs realizuoti bendriausius visuomeninio gyvenimo tikslus, privalo sudaryti visuomeninės vienybės pagrindą.

10. Visuomeninis veikimas valstybinio gyvenimo srityje ne- privalo vengti žmonių organizavimo į partijas, nes partija yra neišvengiamas žmonių susibūrimas, turįs savo tikslu politinio vei- kimo priemonėmis realizuoti valstybiniame gyvenime tam tikrą, mažiau ar daugiau konkretizuotą, programą tam tikrais būdais.

11. Visuomeninis veikimas turi vengti partyvinio ekskliuzi- vizmo, kuris stato partijos reikalus aukščiau už visuomenės ge- rovę, ir demagoginių priemonių, kurios turi savo tikslu laimėti žmonių pritarimą nedoru būdu.

"12. Visuomeninis veikimas turi auklėti ir tuos, kurie jį sąmo- ningai vykdo, ir tuos, kurie yra nesąmoningi jo įrankiai arba net pasyvūs objektai. :

13. Katalikiškasis visuomeninis veikimas tuo privalo skirtis nuo pasaulietiško, kad jis iš vienos pusės šalia teorinio nusima- nymo, praktinio sugebėjimo ir dorinio nusistatymo turėtų religinę intenciją pagal Katalikų Bažnyčios supratimą, o iš antros pusės stengtųsi sutelkti visuomenines katalikų pajėgas visuomeniniams tikslams realizuoti galutinėje sąskaitoje pagal religinę intenciją.

14. Katalikams veikėjams ne tik principialiai, bet ir prak- tiškai yra privalomas ieškojimas vienos bendros programos vi- siems katalikams.

15. Visuomeniškas bei visuomeninis veikimas mažesniame ar didesniame laipsnyje yra privalomas visiems subrendusiems žmonėms.

II. Visuomeninio mūsų tautos atgimimo reikalu *)

Ekscelencijos, gerbiamieji svečiai, draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai!

Visiems, kas teikėsi atvykti į šį iš eilės trečiąjį didįjį ateiti- ninkų organizacijos kongresą, tariu Ateitininkų Federacijos Vy- riausios Valdybos vardu lietuviškąjį „sveiki atvykę“: sveiki ger- biamieji svečiai ir brangūs draugai! Tikrai malonu pažvelgti į tiek gausingą susirinkimą, taip gražiai nusiteikusį dirbt ir, gai- vinti savo jausmus šiuo svarbiu ir iškilmingų momentu mūsų organizacijos gyvenime.

Dvylikos nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metų laikotar- pyje trečią kartą mes renkamės laikinojoje mūsų sostinėje, Kaune. Per šitą reikšmingą mūsų tautos gyvenime tarpą mes drauge su visa mūsų tauta augome, stiprėjome, kovojome jos kovas, liūdė- jome jos vargais, džiaugėmės jos laimėjimais, o, kas svarbiausia, visados ėjome tiesia aukštųjų idealų linija, nenorėdami nieko pa- vergti ir skriausti, bet taip pat pasiryžę nevergauti jokiai prie- vartai, jokiai tautiškojo idealo karikatūrai. Šiandien mes galime pasakyti sau ir kitiems, kad mes turime gryną sąžinę, kilnias intencijas, nepalenkiamus pasiryžimus visados tarnauti Dievui ir Tėvynei ir nuolatai kovoti su visu tuo, kas gręsia religiniam, tau- tiniam ir valstybiniam gyvenimui dezorientacijos, dezorganizaci- jos, suirimo pavojais. Tokia buvo ikišiolinė mūsų veikimo linija; tokia, tikiuos, ji pasiliks ir visados.

Į šio atidaromojo mano žodžio uždavinį neįeina daryti pra- nešimas apie mūsų organizacijos veikimą paskutiniais keliais me- tais, praslinkusiais nuo Reorganizacinės mūsų Konferencijos Pa- langoje. Tai padarys Ateitininkų Federacijos Generalinis Sekre-

*) Atidarymo kalba, pasakyta Ateitininkų Kongrese Kaune 1930. VI. 21. Spausdinta Židinyje 1930 m. 7 nr., 49—52 p.

— 106 —

torius savo laiku. Šiuo momentu man svarbu keliais žodžiais iškelti aikštėn tą nuotaiką, kuri turėtų gaivinti mūsų kongreso darbus ir pramogas.

Joks kongresas ir ypač kongresas jaunuomenės, kuri visais atžvilgiais auklėjasi, lavinasi ir auga į nešančią su savimi ateitį rytojaus kartą, negali praeiti šalimais pro visuomeninę nuotaiką, susidariusią tuo pačiu metu ryšyje su pagrindine visuomeninio gyvenimo linkme ir svarbiausiais jo įvykiais. Nekalbėsiu čia apie politiką, apie partijas ir kovą už valdžią. Mums katalikams visuomeninis gyvenimas gali ir privalo rūpėti žymiai platesniu ir žymiai gilesniu atžvilgiu. Visuomeninis gyvenimas katalikiš- koje pasaulėžiūroje randa svarbią, sau tinkamą vietą ir privalo būti pagal šitą pasaulėžiūrą normuojamas, tvarkomas ir tobuli- namas. Kai visuomeniniame gyvenime ne viskas yra gera, arba kai jame įvyksta gili krizė, katalikams susidaro pareiga šiaip ar taip į šitą negerumą reaguoti ir šiaip ar taip visuomeninį gyve- nimą gydyti. Ką gi mes matome visuomeniniame mūsų gyvenime šiuo metu?

Vienu žodžiu tariant, — didelį chaosą. Stoka moralinių ir legalinių autoritetų, teisėtai laimėtų visuomeniniame gyvenime; visuomeninės vienybės suirimas, tvirtų visuomeninių principų bei pažiūrų sunykimas, asmens laisvės ir šiaipjau prigimtųjų teisių negerbimas, visuomeninių idealų paniekinimas, kitaip tariant, — praktinis visuomeninis nihilizmas ir skepticizmas yra užvaldę mūsų gyvenimą plačiai ir giliai. Tokiose aplinkybėse naciona- listiškas liberalizmas ir socialistiškas radikalizmas dažnai sutaria savo paneigimu katalikiškosios visuomenės teisių, šios tikros sau- gotojos visuomeninės pusiausvyros, socialinės taikos, pilietinės vienybės ir valstybinės tvarkos.

Šitame liguistame mūsų visuomenės stovyje mums katali- kams tenka nepavydėtina posūnių vieta. "Tarp kitko, dėl šitos priežasties ir šis mūsų kongresas negali būti toks, kokiu jį pagei- dautų matyti Ateitininkų Federacijos vadovybė, "Tiems, kas verčiasi prievarta, uzurpacija, išnaudojimu ir skriaudomis, yra nepakenčiamas laisvas katalikų išsivystymas, viešas jų pasireiš- kimas ir atviras apaštalavimas dechristianizuotame, supagonėju- siame mūsų pasaulyje. Todėl mūsų priešų padaryta viskas, kad mes negalėtume pagal savo pajėgas išsiplėsti, tinkamai pasireikšti ir parodyti kaialikiškąji savo veidą plačiajai publikai: mes esame

— 107 —

suspausti nepatogiose sąlygose, mes esame nustumti į užkampius, mes esame klastos ir gudrybių auka.

Visa tai, kas pasakyta apie visuomeninį mūsų gyvenimą, dar nebūtų taip liūdna, jei sykiu nebūtų ardomi giliausieji religijos, tautos ir valstybės pagrindai. Tokiu būdu lengvai gali būti pra- rasta visa tai, kas mūsų tautos iki šiolei atsiekta tautiniu, religiniu ir valstybiniu atgimimu. "Tokiose aplinkybėse katalikai, ir tuo pačiu katalikiškoji jaunuomenė, turi tiesioginę pareigą pagal savo visuomeninį idealą stiprinti visuomeninius pagrindus katalikiš- kąja akcija ir pradėti nuo savęs visuomeninį mūsų tautos atgi- mimą su kultūros, doros ir religijos pagalba. Tikrai sakau, tai privalo būti visuomeninio mūsų gyvenimo rechristianizacija ka- talikiškosios akcijos priemonėmis. Štai, kas yra svarbiausia šiuo gyvenamuoju momentu.

Visi eiliniai uždaviniai, kurie buvo ateitininkų vadovybės iškelti įvairiais atvejais, yra puikiausiai suderinami su šiuo svar- biausiu momento reikalavimu: mes esame visuomenininkai, nes esame katalikai, ir mūsų katalikiškume tikrai glūdi naujo visuo- meninio atgimimo pradžia. Šis atgimimas tegalės ateiti vien iš tos versmės, kuri laiko savyje tikro visuomeniškumo paslaptį, arba jo visai nesusilauksime. Štai kodėl tie, keno rankose yra visuomeninio atgimimo priemonė, turi ypatingos pareigos tuo atgimimu visų pirma pasireikšti. Ir šis mūsų kongresas turi tai konstatuoti ir sugestionuoti su visa galima įtaka katalikų jau- nuomenei reikalą prie to ruoštis, o katalikų visuomenei reikalą tai pilnai realizuoti.

Taigi šiuo trečiuoju savo kongresu mes ateitininkai priva- lome padaryti pradžią, bent savo pasiryžimais, visuomeniniam mūsų tautos atgimimui, kuris turi įvykti kultūros, doros ir reli- gijos priemonėmis. Katalikiškoji visuomenė ir atitinkamai kata- likiškoji jaunuomenė yra Lietuvoje pakankamai gausingos ir įta- kingos, kad vieną kartą jų iškeltas visuomeninio atgimimo šūkis galėtų tapti tikrenybe artimoje ateityje. Ir šituo atveju šv. Au- gustino ir Vytauto Didžiojo jubiliejai, kurie sutampa su šių metų sukaktuvėmis, ir kurie šiaip ar taip turi būti ir mūsų pagerbti, sugestionuoja mums labai svarbias idėjas.

Šv. Augustinas, iškėlęs aikštėn dieviškosios Apvaizdos rolę istoriniame tautų gyvenime, sykiu yra įrodęs, kad tikra visuo- menė, toji Dievo pilis, laikosi Dievo meile ir aukštais doros žygiais. Visuomenė, nepagrįsta doriniu pagrindu, yra atremta į smėlio

— 108 —

pamatą ir turi suirti prie pirmo stipresnio ardomųjų gaivalų pūstelėjimo. Tuomet ateina teisinga bausmė neteisingiesiems, ir sunkus sprendžiamasis išbandymas teisingųjų. Žodžiu tariant. negali būti tikro visuomeninio gyvenimo be dorinio pagrindo, atremto galutinėje sąskaitoje į dieviškojo įstatymo gerbimą. Štai ką primena mums šv. Augustino jubiliejus. Tai yra svarbiausioji idėja, kuri turi būti padėta į visuomeninio mūsų tautos atgimimo pagrindą, ypač tuo metu, kai aplink eina dechristianizacijos, pa- gonėjimo, bolševikiško suirimo vyksmas. Taigi šv. Augustinas mums liudija, kad negali būti visuomeninio atgimimo be tvirto dorinio pagrindo.

Vytautas Didysis savo jubiliejumi mums primena kitą svar- bią mūsų visuomeniniam ir valstybiniam gyvenimui idėją. Tai, kas jo veikime turi reikšmės visiems laikams, ir ypač mūsų chao- tiškos fermentacijos gadynei, yra sėkmingai patirta tiesa, kad visuomeninės tvarkos ir valstybinio klestėjimo pagrindas yra drausminga organizacija. Daug kas iš Vytauto Didžiojo politikos metodų, priemonių ir iš jo politinės santvarkos jau yra nustoję savo reikšmės mūsų laikams, bet šita tiesa pasilieka niekados nepajudinama visuomeniniame gyvenime. Ji tad turi būti pasi- savinta ir visuomeniniam mūsų tautos atgimimui. Taigi mūsų visuomeninis atgimimas turi būti atremtas ne tik į tvirtą dorinį pagrindą, bet ir į drausmingą tautos susiorganizavimą pagal vi- suomeninės kultūros reikalavimus.

Nesigilinsiu čia į visuomeninio mūsų atgimimo uždavinius ir galimybes; tai ne atidaromojo žodžio reikalas. Čia tenorėjau iškelti aikštėn tąjį šūkį, kuris turėtų suteikti tam tikrą nuotaiką mūsų kongreso darbams ir pramogoms, o paskui ir pagrindinę linkmę artimiausiam mūsų veikimo penkmečiui. Mes ruošiamės tikram vajui už visuomeninio mūsų gyvenimo rechristianizaciją katalikiškosios akcijos priemonėmis.

Pagaliau, dar vieną dalyką negaliu neiškelti, baigdamas savo žodį. — Mums, būtent, labai svarbu įsisąmoninti, kad mūsų grįž- tamasis kelias į Vilnių eina per visuomeninį mūsų tautos atgi- mimą. Mes negalime grįžti į Vilnių tokiais barbarais, kokiais mes esame laikinose savo ribose. Jei mes įžengtume į Vilnių su tuo principialiu niekinimu demokratinių principų, parlamentarinių laisvių ir visuomeninės iniciatyvos, kuris dažnai girdėti iš vadi- namosios tautiškos minties organų ir kuris praktiškai duoda toną

— 109 —

mūsų valdomajam režimui, tai mes iš tikrųjų įžengtume ten tik tam, kad prarastume savo sostinę galutinai ir negrąžinamai.

Šiandien mes turime ryžtis padaryti visa, kas nuo mūsų pareina, kad šita nelaimė neateitų dėl katalikų visuomenės apsi- leidimo. Maža to, iškėlę visuomeninio mūsų tautos atgimimo šūkį, mes turime tiek subręsti, kad įstengtume ateityje patraukti su savimi didžiausią mūsų tautos daugumą, ir kad šitas mūsų atgi- mimas turėtų sprendžiamosios reikšmės mūsų tautos ir valstybės gyvenimui. Tuomet mes galėsime būti tikri, kad visuomeninis mūsų atgimimas, realizuotas kultūros, doros ir religijos priemo- nėmis, atidarys mums jau vieną kartą ant visados ir Vilniaus vartus. Aš neabejoju, kad tai yra karščiausias visų čia susirin- kusių troškimas, ir tegaliu vien linkėti, kad šito mūsų troškimo išsipildymas leistų mums mūsų 25 metų sukaktuves švęsti jau mūsų sostinėje Vilniuje ir ten manifestuoti mūsų jausmus Gedi- mino pilyje.

Aš tikiu, kad tai yra galimas dalykas, bet sykiu žinau, kad jis pareina nuo mūsų tautos kultūrinio ir visuomeninio nusista- tymo. Todėl mes esame pasiryžę realizuoti savo tarpe tokį nusi- statymą, kuris reikalingas Vilniaus atvadavimui. Darydami pradžią visuomeniniam mūsų tautos atgimimui, mes priartiname šitą džiaugsmingą valandą kultūriniu, taikingu, doriniu būdu.

Pasiryžę visa atnaujinti Kristuje, tarnaujant Dievui ir Tė- vynei, mes galime rasti kiekvienam klausimui dorą išsprendimą ir dirbti pozityviai kiekvieną darbą kad ir sunkiose aplinkybėse. To ir linkiu prasidedančio šiandien mūsų kongreso darbams.

III. Tautinės lietuvių politikos kategori- niai imperatyvai *)

Prof. K. Pakšto knygoje „Baltijos Respublikų Politinė Geo- grafija“ (Kaunas 1929 m.) randame visus davinius, kurie leidžia nustatyti vedamąją liniją tautinei mūsų politikai, neužmerkiančiai akių prieš tai, kas yra blogo tautiniame mūsų gyvenime, ir aiškiai matančiai, kas privalu daryti laimingesnei ateičiai. Remiantis šitais daviniais, galima formuluoti savo rūšies „kategorinius im- peratyvus“ realinei tautinei lietuvių politikai. Tai ir bandysiu padaryti, surašydamas praktines išvadas iš prof. K. Pakšto vei- kalo, kiek šis liečia Lietuvą.

1". Po mirties grąsme Lietuva privalo planingai sutvarkyti antropologinį savo ūkį. — Šiam aktualiausiam tautos gyvybei rei- kalui reik tarp kitko sistemingai didinti kaimo ir miestų talpumą. nuosekliai dauginant pragyvenimo šaltinius ūkio, pramonės ir prekybos priemonėmis, planingai keliant tautos sveikatingumą ir racionaliai tvarkant krašto emigraciją.

2“. Vardan elementarinio žmoniškumo Lietuva turi griebtis griežtų priemonių nedovanotinam kūdikių mirtingumui krašte sustabdyti. — Nekalbant jau apie bendras priemones tautos svei- katingumui kelti, privalu visų pirma nuplauti nuo savęs didžiausio barbariškumo dėmę, sveikatos departamento žygiais, propagandos priemonėmis ir t.t.

3". Lietuva turi susirūpinti skęstančios svetimose jūrose savo išeivijos likimu ir nė vieno išeivio nebeišleisti neplaningai iš savo krašto. — Privalu dar išgelbėti nuo nutautimo tuos išeivius, kurie galima, ir planingai sutvarkyti būsimąją emigraciją pagal racio- nalios kolonizacijos reikalavimus. Šiam reikalui pirma turi būti atlikti tyrinėjimai ir reikiamos studijos.

*) Ištraukos iš straipsnio „Lietuva politinės geografijos šviesoje“, spaus- dinto Židinyje 1930 m. 3 nr., 252—255 p. ir 257.

— 111 —

47, Lietuvių tauta privalo sustabdyti nutautimo vyksmą savo lingvistinės teritorijos periferijoje iš lenkų, vokiečių ir gudų pusės. — Slenkąs į priekį lietuvių nutautimo vyksmas iš stipresnio kaimyno pusės, kad ir vykstąs nevaldomoje tautinėje teritorijoje, yra didelis pavojus tautos nepriklausomybei; todėl tenka siste- mingai palaikyti tokiose periferijose lietuviškos tautinės sąmonės gyvavimą, ruošiant joms inteligentijos, vedant atitinkamą propa- gandą ir šiaipjau palaikant tautinį bendravimą.

57. Geresnės ateities vardan Lietuva turi planingai ruoštis tapti intensyvaus tranzito kraštu. — Kadangi ateityje nuo tran- zito išsivystymo turės padidėti ir krašto talpumas ir jo turtin- gumas, tai jau iš anksto tenka tranzito reikalais tinkamai susi- rūpinti, plečiant susisiekimo tinklą, ruošiant žmones prekybos ir pramonės mokyklose ir šiaipjau išvystant žmonėse komercinių sugebėjimų.

6“. Platesnių perspektyvų vardan Lietuva privalo tinkamai išnaudoti savo pajūrį ir, įsisteigus prekybos laivyną, tapti jūrine valstybe. — Šiam tikslui turėtų tarp kitko tarnauti įsistiprinimas Klaipėdoje, įsteigimas joje jūrininkų mokyklos, suinteresavimas platesnių tautos sluoksnių laivyno klausimu ir apskritai sukėlimas tautoje vajaus į jūrą.

7". Savo nepriklausomybės vardan Lietuva turi padėti visas savo pastangas išvystyti intensyviems ekonominiams santykiams su tolimesniais kaimynais, nesuinteresuotais Lietuvos kolonizacija ir politiniu jos pavergimu. — Šituo atžvilgiu Lietuvai ypatingai pavojingos yra Vokietija ir Lenkija, todėl ekonominius santykius su jomis reikėtų atstoti intensyviais santykiais eventualiai su An- glija ir Belgija.

87. Lietuvos pavojinga padėtis, svetimų įtakų intensyvumas, ypač iš vokiečių pusės, ir reikalas išlaikyti konkurenciją su tvir- tomis kultūringomis tautomis verčia lietuvių tautą atstoti žmonių gausingumą ir didelę materialinę galybę galinga technika, inten- syviai išvystytu ūkiu, aukšta dvasine kultūra ir tarp kitko nepa- liesta ištvirkimu dorove. — Tik prie tokių aplinkybių lietuvių tauta sugebės turėti lietuviškus miestus, su gyva prekyba ir pra- mone, laivyną, inteligentijos perteklių, keliantį kultūrą į aukš- čiausius laipsnius, ir kitus veiksnius, be kurių, akivaizdoje pavo- jingų ir stiprių priešų, tauta tegali būti vien liūdnos defenzyvos ir merdėjimo stovyje.

— 112 —

9“. Lietuvių tautai yra gyvybės klausimas kuo veikiausiai "paimti spartaus vertikalinio augimo liniją, gilyn ir aukštyn, kad „galima būtų. tinkamai apsiginkluoti techniškai, intelektualiai ir -apskritai kultūriškai. — Šituo atžvilgiu intensyvus švietimo iš- vystymas turėtų būtį pastatytas pirmon eilėn. Privalomas ilga- -metis visuotinis mokymas ir platus visų rūšių aukštesniųjų mo- kyklų tinklas, ruošiąs technikų, ekonomistų, komersantų, agro- nomų ir šiaipjau specialistų praktikų techninio ir ekonominio gyvenimo šakoms yra lietuvių tautai aktualiausias reikalas.

10“. Lietuva turi padaryti savo nepriklausomą buvimą rei- kalingu didelėms kaimyninėms valstybėms, kaipo tautinių kovų neutralizuotoja, pusiausvyros palaikytoja ir svarbių punktų ser- -gėtoja. — Šita prasme Lietuva gali būti Nemuno žiočių sargas, pusiausvyros palaikytoja tarp slavų. ir germanų, ir tautinių kovų neutralizuotoja tarp visų tų tautinių hibridų, kurie yra susipynę kadaise tautinėje lietuvių teritorijoje. Čia Belgija, Olandija, „Šveicarija ir Danija turi tarnauti Lietuvai pamokomais pavyzdžiais.

11“. Lietuvai privalu stiprinti politinė savo nepriklauso- mybė įsigyjant tarptautinėje plotmėje moralinį prestižą, visuo- tinai reikšmingą kultūrą ir pavyzdingą vidaus santvarką, o vi- duje auklėjant piliečius mylėti nepriklausomybę iš viršaus ir laisvų iš vidaus. — Viso pasaulio pagarba ir piliečių patriotizmas yra jėgos, kurios tautinės nepriklausomybės. apgynimo sistemoje turi savo būtiną vietą.

12“. Lietuva turi išvengti kultūrinės priklausomybės nuo artimų stipresnių kaimynų ir užmegsti tamprius kultūrinius san- tykius su tolimesnėmis kultūringomis tautomis pagal antiseptinį atskiedimo metodą prieš kultūrinį užgožėjimą. — Šiuo metu, kai bolševikiškoji Rusija yra gerokai izoliuota tiek savo nenormalia padėtimi, tiek lenkiškuoju koridoriumi, ir kai nuo Lenkijos skiria Lietuvą sunkiai peržengiama demarkacijos linija, ypatingai pa- vojinga yra planingai ir sumaniai plečiama vokiečių kultūrinė įtaka, paremta dar ekonominiais santykiais ir politine kon- junktūra. '

13“. Okupuoto Vilniaus atvadavimas turi būti lietuvių tautos laikomas viso savo likimo klausimu, ir visos tautos pastangos turi būti koordinuojamos šituo tikslu. — Lietuvių tauta privalo „gerai nusimanyti, kad Vilniaus atvadavimas pareis ne tik nuo „tarptautinės, Lenkijai palankios konjunktūros, bet ir nuo išvi-

— 113 —

dinio Lietuvos susiorganizavimo, tolerantiškos kultūringos poli- tikos ir visuotinai reikšmingos tautinės kultūros.

14". Norinti apimti savo etnografines ribas, išeinančias iš lingvistinių ribų, Lietuva turi skaitytis su šitos platesnės teriio- rijos daugiakalbiškumu, ir savo politiką vesti kultūrinio ir poli- tinio federalizmo linkme. — Lietuvai būtų nedovanotinas savo pozicijos silpnumas ir apsilenkimas su savo padėties pašaukimu stengtis sudaryti vieningą valstybę, kuri nesiskaitytų su susida- riusiomis Lietuvos teritorijoje mažumomis ir deformuotomis peri- ferijomis. Todėl tam tikras išmintingas ir atsargus federalizmas Lietuvai yra neišvengiamas, jei ji nori išeiti iš grynai lingvistinių lietuvių tautos ribų.

Štai kaip atrodo pagrįstos ištisu mokslo veikalu vedamosios idėjos, kurios turėtų būti padėtos kertiniu akmeniu tautinėje politikoje. Tokia politika būtų ne tik tautinė, bet ir tautiška tikra šito žodžio prasme. Užbrėžta ilgesniam laikui plačiu inicia- lyvos užsimojimu, ji skaitytųsi su visomis lietuvių tautos ir Lie- tuvos krašto ypatybėmis ir būtų atremta į gerai ir plačiai su- prastus lietuvių tautos interesus. Kai dabar su reikalu ar be rei- kalo įprasta kalbėti apie tautiškus dalykus, būtų tikrai išmintinga ir savo vietoje susirūpinti šitaip suprastos tautiškos politikos reikalais ir sudaryti jai pagrindą visuomeniniu jaunuomenės auklėjimu.

Visuomeninis jaunuomenės auklėjimas gali ir privalo ruošti jaunuomenę bendrai patriotiškai politikai. Ir todėl patriotinio politinio auklėjimo programa gali būti sudaryta pedagogams vadovautis ir jaunuomenei pasisavinti.

Šita prasme visos neabejotinos išvados iš politinės Lietuvos „geografijos, panaudotos mūsų tautiškai politikai nustatyti, gali ir privalo būti įdiegtos jaunoms kartoms sykiu su patriotiniu auklėjimu. Pavyzdžiui, ar gali būti abejonės, kad patriotiškas auklėjimas reikalauja mūsų jaunuomenę orientuoti pagal šias pagrindines mūsų tautiškos politikos idėjas:

17. Kiekvienas lietuvis turi pareigos rūpintis gyventojų prie- auglio klausimu, nepamiršti nutaustančios periferijos tautinėje teritorijoje ir skęstančios nutautime emigracijos.

2“. Kiekvienas lietuvis privalo, kiek galėdamas, didinti „Lietuvos gerovę ir nepamiršti apie reikalą įsistiprinti pajūryje, sudaryti laivyną, išnaudoti tranzito galimybes ir sueiti į ekono-

— 114 —

minius ir kultūrinius santykius su politiškai nepavojingomis tautomis.

3“. Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsisąmoninti, kad Lie- tuvos padėtyje tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra ir intensyvus kultūrinis aktyvumas. 4“. Kiekvienas lietuvis turi pareigos įsisąmoninti, kad Lie- tuva tik tada tegalės atsilaikyti nepriklausoma, kai ji sugebės realizuoti kultūringą santvarką ir piliečių sutarimą iš vidaus ir- užinteresuotų jąja tarptautinių jėgų pusiausvyrą iš viršaus.

57. Kiekvienas lietuvis turi pareigos nepamiršti, kad Vilniaus atvadavimas yra Lietuvai viso likimo klausimas, ir dirbti visomis savo pajėgomis šita linkme.

Kai šitie tautiškos politikos principai įeis į visuomenės kūną ir kraują per naujų karių auklėjimą, Lietuva iš tikro galės būti rami dėl savo ateities!

IV. Ateitininkai ir Vilniaus atvadavimas *)

Šią gedulingą Vilniaus dieną mes liūdime, bet sykiu džiaugiamės. Mes liūdime, kadangi mūsų sostinė, mūsų krašiu širdis, tebelieka iki šiolei mūsų priešo rankose. Mes džiaugiamės, kadangi kultūrinių darbininkų, turinčių atvaduoti istorinį bei kultūrinį mūsų tautos centrą, eilės kaskart auga. Šios dienos gedulos kaip tik yra tokios, kad jos leidžia sykiu ir gedėti ir džiaugtis. Kai yra gedima dėl nebepataisomų nuostolių, dėl pru- rastos vieną kartą ant visados gėrybės, nėra vietos džiaugsmui, nes nėra taip pat vilties, kuri galėtų atskleisti atgaunamojo lai- mėjimo perspektyvas. Užtat, kai yra gedima dėl materialinių ar dvasinių turtų, kurie nėra neatgaunamai pralaimėti, galima sykiu džiaugtis, jei gyvenimo bei veikimo faktai suteikia mums įro- dymų, kad turtas nėra neatgaunamai prarastas; kad kasdien atsiranda naujų laimėjimo veiksnių; kad pasiryžimai ištverti iki laimėjimui stiprėja; kad nauji atgaunamojo laimėjimo kariai narsiai rikiuoja savo eiles. Taigi mes liūdime, matydami mūsų tautos sostinę svetimose rankose, ir mes džiaugiamės, kad būsi- mųjų atvaduotojų eilės daugėja.

Šia gera proga, sveikinant naujai įstojusius draugus į Lie- tuvos Universiteto Studentų Ateitininkų Sąjungą, visai pritinka kalbėti apie numatomą ateitininkams rolę kultūriniame bei dva- siniame mūsų sostinės atvadavime. Prie šios progos mes pri- valome taip pat atgaivinti mūsų pasiryžimus laimėti atvadavimo kovą; ir įžengti vieną gražią dieną į Gedimino pilį ne brutaliais užkariautojais, bet nešėjais mūsų daug kentėjusiai sostinei ra- mybės, taikos, materialinės gerovės ir, kas svarbiausia, naujos aukštesnės kultūrinės sintezės, kuri savo kilnumu, platumu ir to-

*) Kalba, pasakyta gedulingą Vilniaus dieną (1927. X.9), sveikinant naujai įstojusius į Lietuvos Universiteto Stud. Ateitininkų Sąjungą narius. Spausdinta Židinyje 1927 m. 10 nr., 264—265 p.

— 116 —

lvrantingumu atverstų net mūsų paklydusius brolius į tautinio nigimimo kelią.

Jei, kaip man tenka dažnai konstatuoti, ateitininkų judė- jimas yra antrasis, būtent, kultūrinis dvasinis mūsų atgimimas, lai kultūriniame bei dvasiniame Vilniaus atvadavime negalima neskirti ateitininkams žymaus kultūrinio uždavinio. Reik, būtent, žinoti, kad Vilniaus atvadavimas ne vien tik išviršinis. bet ir išvidi- nis negali įvykti be gilaus kūrybinio kultūrinio darbo, kuris paro- dytų, kad mes esame verti mūsų istorinės sostinės, kad mūsų orga- niškame išsivystyme bei kultūriniame likime jis nėra atsitiktinė tautinių nelaimių ir svetimų įtakų grandis, brauktina vieną kartą ant visados iš mūsų istorinio likimo. Taip žiūrėdami į Vilnių, mes faktinai pasidarysime jam svetimais intruzais, kurie nepa- jėgs niekados atlikti jame kultūrinio bei tautinio atgimimo darbo. Toks grynai neigiamas nusistatymas į Vilniaus krašto kultūrinį likimą, būdamas lengviausias ir paprasčiausias, yra vis dėlto labai pavojingas, nes jis nežada mums tikro laimėjimo net tada. kai mūsų sostinė bus atvaduota išviršiniu būdu.

Vilnius amžių bėgyje buvo veikiamas įvairių kultūrinių įtakų, su kuriomis yra neišvengiama šiaip ar taip skaitytis. Ogi sėkmingiausias tautiniu atžvilgiu bus toks nusistatymas atžvilgiu į jas, kuris ne nustelbs juos mechanišku būdu, bet suves jas į aukštesnę kultūrinę sintezę, apvilktą individualinėmis lietuvių tautybės lytimis. Yra juk žinomas dalykas, kad kultūrinis uni- versalizmas, besireiškiąs tautinėmis lytimis, turi daugiausia da- vinių laimėti sau daugiausia draugų ir šalininkų. Su šitokio kultūrinio universalizmo dvasia ir tenka eiti į Vilnių, norint jį laimėti visiškai ir ant visados. Mes visados turime laikyti mūsų dėmesio centre tai, kad stipriausia mūsų apsigynimo bei atsilo- šimo priemonė yra ne materialinis ginklas, bet plati, kilni ir šituo savo kilnumu sugestyvinė kultūrinė idėja.

Šitos kilnios kultūrinio universalizmo idėjos nešėjais ir pri- valo būti visų pirma ateitininkai, kaipo to dvasinio atgimimo reiškėjai, kuris stengiasi individualinėse lietuvių tautybės lytyse realizuoti universalinį krikščioniškosios kultūros idealą. Šitas kultūrinis dvasinis universalizmas, realizuojamas lietuvių tautybės lytimis, yra bendras visam ateitininkų judėjimui, ir todėl taip pat yra privalomas studentams ateitininkams, kaipo tasai tikslas, kuris turi vadovauti jų auklėjimosi bei lavinimosi keliams. Šitas universalizmas rado jau sau tinkamą išraišką tuose principuose

— 117 —

bei pareigose, kurie liko priimti per reorganizacinę ateitininkų konferenciją Palangoje. Ir reik tikėtis, kad šitas universalizmas šiaip ar taip bus ateitininkų laimėtas lietuvių tautai, nes keli tūkstančiai aspirantų į inteligentiškąsias profesijas yra tokia mo- ralinė pajėga, kuri sugeba turėti sprendžiamosios reikšmės kultū- rinio mūsų tautos gyvenimo pakraipai. Noriu tad tikėti, kad ateitininkai supras kultūrinio universalizmo reikšmę Vilniaus atvadavimo klausimu, ir kad jie kaip tik labiausiai pasidarbuos, kai teks atvaduoti Vilnių iš vidaus kultūriniu bei dvasiniu būdu.

Bet šitame plačiame ir labai sudėtingame darbe, į kurį su- eina šimtai ir tūkstančiai žmonių, reikalinga yra tam tikra dife- renciacija bei specializacija, kad šitas darbas nepasiliktų tik bendrų pageidavimų plotmėje, ir kad jis iš tikro būtų pritai- kytas prie visų realių bei konkrečių mūsų tautinio gyvenimo rei- kalų. Šituo tikslu studentai ateitininkai yra susiskirstę atskiromis korporacijomis, kurios, nepamiršdamos vienų vieno bendro uni- versalaus ateitininkų tikslo, pasidalija darbu ir stengiasi atsiekti sėkmingiausių rezultatų atskirose veikimo srityse. Taip, turinti ilgiausių tradicijų Kauno studentų ateitininkų draugovė pasilieka labiausiai bendrų principų bei tikslų sargyboje. Studenčių ateiti- ninkių draugovė, susiskirsčiusi į atskiras sekcijas, stengiasi pa- kelti lietuvės moters savarankiškumą, veiklumą, susipratimą, ir kitas savybes, kuriomis turi pasižymėti lietuvių moterys, norint, kad mūsų tautinis, kultūrinis ir religinis atgimimas rastų visuo - menėje bei šeimynoje tvirtų perleidžiamų iš kartos į kartą tra- dicijų. Abstinentų korporacija turi savo tikslu eiti per santūrą į dorą, kad mūsų veikimas turėtų visados pakankamai darbi- ninkų, visuomet paslankių į išsižadėjimą bei pasiaukojimą. Mūsų tautinio didvyrio Kęstučio korporacija yra pasiryžusi gaivinti mūsų tautoje riteriškus užsimojimus, taip reikalingus drausmin- giems žygiams sprendžiamais tautos gyvenimo momentais. Mūsų didžiojo valstybės vyro Vytauto klubas specialiai yra susirūpinęs visuomeninėmis problemomis, kurių tinkamas išsprendimas ir atitinkamas praktiškas nusistatymas tiek yra svarbus mūsų val- stybės bei visuomenės santvarkai. Šatrijos draugija stengiasi kelti dailiosios literatūros ir šiaipjau meno reikalus mūsų jaunoje draugėje, kad tokiu būdu tarsi meniškais kerėjimais išvystytų kūrybines mūsų tautos galias. Gal esu šiandien ir ne visas grupes paminėjęs, ir tikriausia nesu paminėjęs tų, kurios tik formuojasi ir ne šiandien, tai ryt išeis aikštėn mūsų gyvenime, bet šiaip ar

— 118 —

taip jau čia trumpai nusakytosios ateitininkų studentų grupės kiekviena skyrium ir visos sykiu dirba ir dirbs mūsų kultūrinio bei dvasinio atgimimo tikslams ir sykiu ves mus Vilniaus linkon, kad ten realizuotų galutinį mūsų tautinį laimėjimą. Argi ne svarbu mums ateiti ten jau su tvirtais tautiniais bei kultūriniais laimėjimais? Ar nesvarbu, kad į Vilnių įžengtų visai susipratusi, aktyvi bei savarankiškai veikli lietuvė moteris? Ar nesvarbu turėti, mums ten įžengus, išsižadėjimo bei pasiaukojimo dvasios? Ar nesvarbu mums turėti riteriškų užsimojimų mūsų įsibėgėjime į Vilnių ir didžiadvasio riteriško kilnumo, kai jau mes būsime ten įžengę pergalėtojais? Ar nesvarbu mums būti tikrais visuo- menininkais, kai mums teks tvarkyti margus Vilniaus gyventojus į vieną mūsų sostinės savivaldybę? Ar nesvarbu pagaliau mums užkerėti mūsų paklydusius brolius kuriamojo meno stebuklais ir tokiu būdu geriausiai pratarti į jų širdis? Visi jūs, draugės ir draugai ateitininkai, dirbate ir dirbsite didelį atvadavimo darbą; o jūs, jaunieji draugai, kurie ką tik esate įstoję į atskiras korpo- racijas, šiandien turite progos įsitikrinti, kiek kilnūs tikslai laukia jūsų atsidėjusio darbo, jūsų kilnių užsimojimų, pasiaukojimo bei išsižadėjimo. Sveikindamas šiandien jūsų įstojimą į mūsų tarpą. aš tariu jums lietuviškąjį: sveiki atvykę, draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai; su jumis mums bus drąsiau eiti į didįjį Gedimino pilies atvadavimo žygį.

V. Bendroji Politinio Centro Ideologija *)

1. Politinis Centras turi savo tikslu realizuoti Lietuvoje tei- siškos valstybės lytyse politinę bei socialinę demokratiją Kristaus mokslo pagrindais.

2. P. Centras tiek savo ideologija, tiek savo taktika yra visuomeninės pusiausvyros reiškėjas ir saugotojas: jis aiškiai atsi- riboja ideologiniu atžvilgiu -iš dešinės nuo liberalistiško indivi- dualizmo, o iš kairės — nuo socialistiško kolektyvizmo, nors tak- tikos atžvilgiu principialiai nei su pirmojo nei su antrojo šali- ninkais neatsisako dirbti bendrą darbą bendriems konkretiniams uždaviniams realizuoti.

3. Svarbiausiais visuomeninės santvarkos pagrindais P. Centras laiko:

a. religiją, kaipo žmogaus viso gyvenimo jungimą vienu dieviš- viškuoju pradu,

b. tautybę, kaipo individualinę kultūrinio visuomenės pasireiš- kimo lytį,

c. šeimyną, kaipo prigimtąjį visuomenės ir valstybės organizmo narvelį,

d. profesinę korporaciją, kaipo racionalią produktyvaus darbo organizaciją,

e. valstybę, kaipo pilnalytį suorganizuoto tautos bendravimo reiškimąsi,

f. privatinę nuosavybę, kaipo visuotinės gerovės veiksnį.

4. Matydamas realų reikalą pagrįsti visuomeninį gyvenimą religiniu idealu, P. Centras laiko harmoningus santykius tarp visuomeninės santvarkos ir Bažnyčios būtina sąlyga materialinei bei dvasinei visuomenės gerovei.

5. P. Centras laikosi įsitikinimo, kad tik grįžimas prie pri- gimtosios teisės ir krikščioniškosios doros dėsnių ir sėkmingas iš-

*) Ši ideologija dar nebuvo niekur spausdinta; apie jos susidarymą žiūr. pralartį.

= 1902

plėtimas Bažnyčios inspiruojamos katalikiškosios akcijos tegali reformuoti dabartinį visuomeninį gyvenimą pagal teisingumo ir gailestingumo reikalavimus.

6. Laikydamas tautybę teigiamuoju veiksniu visuomenės gyvenime bei susitvarkyme, P. Centras eina tautiškos politikos keliais, nors sykiu, kaipo pusiausvyros reiškėjas, atsiriboja tiek nuo šovinistiško agresyvaus nacionalizmo, matančio tautybėje ne- lygstamąjį tikslą, tiek nuo kosmopolitiško internacionalizmo, ne- matančio tautybėje jokios teigiamosios vertybės.

7. P. Centras laiko visų lietuvių tautos šakų subūrimą sa- voje valstybėje prigimtąja tautos teise ir moraline jos pareiga ir eina prie šito tikslo tautinės sąmonės žadinimo, tautinės kūrybos kėlimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimo ir atitin- kamos vidaus ir užsienio politikos priemonėmis,

8. Reikalaudamas respektuoti teisėtus lietuvių tautos inte- resus,'P. Centras ne tik siekia taikingo sugyvenimo ir gerų kai- myninių santykių su gretimomis valstybėmis, bet ir stengiasi dirbti visuotinei krikščioniškai taikai, bendradarbiaudamas tuo tikslu visų pirma su kitų tautų krikščioniškomis grupėmis ir palai- kydamas tarptautines pastangas sudaryti juridiškai suorganizuotą visų tautų vienybę, pagrįstą prigimtosios teisės ir teisingumo principais.

9. Pripažindamas krikščioniškosios šeimynos nesuardomumą4ą ir jos teisę bei pareigą krikščioniškai auklėti naujas kartas, P. Centras kovoja prieš šeimynos dezorganizaciją ir naujų kartų auklėjimo bei lavinimo monopolizavimą suvalstybintoje mokyk- loje ir sykiu reikalauja globojančių šeimyninį gyvenimą įstatymų. kurie tarp kitko laiduotų katalikams katalikiškas proporcionaliai subsidijuojamas mokyklas, saugotų motinos ir vaiko teises, pa- lankiai reguliuotų šeimyninio atlyginimo, mokesčių, buto, šeimy- ninės nuosavybės ir kitus klausimus.

10. Nelaikydamas idealu nei kapitalizmo, kuris, atpalai- duodamas individualistiškus instinktus, nesugeba išvengti socia- linėje santvarkoje įvairių išnaudojimo rūšių, nei komunizmo, kuris, nesiskaitydamas su žmogiškąja prigimtimi, nesugeba iš- vengti prievartos, priešingos prigimtajai ir krikščioniškajai teisei, P. Centras yra šalininkas pažangių socialinių reformų, kurios ra- cionalizuotų socialinę santvarką ir sudarytų korporatyvinį režimą pagal žmonių prigimtį, jų teises, pareigas ir solidarumo idealą.

ur =

11. Pripažindamas prigimtąją žmonių teisę į privatinę: nuosavybę, P. Centras laiko kiekvieną konkretinę nuosavybę vienlaikiu atskiro asmens ir visos visuomenės padaru ir to- dėl nepripažįsta racionaliais reikalavimų, kad privatinė nuosa- vybė būtų tvarkoma ar viena tik atskirų asmenų nuožiūra ar vienu tik visos visuomenės sprendimu; dėl tos pačios priežasties jis nepritaria nei materialinių turtų koncentracijai su monopoli- zacijos tendencijomis ir sykiu su atitinkamu proletarišku masių augimu, nei niveliuojančiai materialinių turtų socializacijai, nei nieku neribojamai antisocialinei konkurencijai, nei jokiai kitai lyčiai visiško materialinių veiksnių įsiviešpatavimo socialiniame gyvenime.

12. P. Centro įsitikinimu, išvidinis ekonominių klasių ir profesinių organizacijų solidarumas sudaro moralinį socialinės santvarkos pagrindą, iš kurio turi išaugti autonomiškai suorgani- zuotų ir juridiškai pripažintų socialinių korporacijų organizmas. kur politiniai, socialiniai ir moraliniai tiek kapitalizmo, tiek ko- munizmo pavojai galėtų būti nuveikti racionaliu gamybos nor- mavimu, teisingu atlyginimu, darbo žmonių vertės apsaugojimu, visų gamybos veiksnių solidariu bendradarbiavimu, spekuliacijos ir išnaudojimo šalinimu, profesinio vertingumo kėlimu ir apskritai gamybos vyksmo bei ekonominių santykių dorinimu,

13. P. Centras nepateisina nei valstybės abejingumo socia- linio gyvenimo atžvilgiu, nei biurokratiškos etatistiškos ekono- minio socialinio gyvenimo centralizacijos, kuri kėsintųsi prieš atskirų asmenų ir korporacijų teises ir privatinę iniciatyvą, steng- damasi atstoti privatinę ekonomiją viešosios ekonomijos priemo- nėmis: jis pripažįsta valstybei teisę daryti intervencijų į ekonomini socialinį gyvenimą, kiek ji yra individualinių, šeimyninių, korpo- ratyvinių ir visos visuomenės teisių saugotoja, privatinės inicia- tyvos skatintoja bei papildinėtoja, ir bendros gerovės sergėtoja ir“ reguliuotoja. Ė

14. P. Centro supratimu, valstybinė valdžia privalo budėti. kad būtų išlaikyta tarp atskirų ekonominių klasių ir atskirų kor- poratyvinių organizacijų normali pusiausvyra, kuri laiduotų so- cialinę taiką, bendrą gerovę ir kiekvienam piliečiui teisėtą dalį įtakos ir akcijos visuomeniniame gyvenime.

15. Tvirtai tikėdamas demokratiniu idealu, P. Centras sykiu gerai nusimano, kad tikros demokratijos realizavimas politiniame ir socialiniame Lietuvos gyvenime tegali vykti, nuolat savitarpiškai

— 1221—

-derinant visuomeninės santvarkos institutus, visuomeninės val- džios vadovybę ir visuomeninę žmonių kultūrą; todėl jis laiko lygiai svarbiais dalykais įstatymų tobulinimą, visuomeninės vado- vybės ruošimą ir visuomeninės žmonių kultūros kėlimą.

16. P. Centras laiko viešai bei visuomeniškai veikiančią par- tiją neišvengiama priemone kultūriškai politikai, bet sykiu kovoja su atviru ar paslėptu ekskliuzivistišku partyvumu, siekdamas tai- kingo sugyvenimo tarp atskirų konfesinių, ideologinių, klasinių. profesinių ir tautinių visuomenės grupių teisiškos lygybės, pasi- reiškimo laisvės, savitarpinio reciprociteto ir bendros gerovės priemonėmis.

17. Darydamas skirtumo tarp visuomeninio idealo ir eilinių laiko uždavinių, P. Centras pirmojo formulavimą vadina programa- maximum, o antrųjų konkretizavimą — programa-minimum ir užleidžia atskiroms savo grupėms laisvę saviškai individualizuoti šitas dvi programas neprieštaraujant tačiau šios bendros ideolo- gijos principams.

VI. Spaudos draudimo pamoka lietuvių tautai *)

Įvairių esti iškilmių tautų gyvenime. Bet, tur būt, nedaug teatsiras tautų, kurios galėtų pasigirti tokios rūšies iškilme, kokią mes turime šiandieną. Tautų kentėjimai ir vargai esti įvairūs, todėl ir minėjimas atsivadavimo nuo šitų kentėjimų ir vargų turi „dažniausiai labai nevienodą pobūdį. Mūsų tautinės martirologijos istorijoje spaudos uždraudimas buvo viena iš skaudžiausių dramų. Ir iš tikro buvo kuo sielotis, kad rusų despotiška vyriausybė. nesiskaitydama su švenčiausia prigimtąja tautos teise, uždraudė „jai turėti savo lotynišką-lietuvišką spaudą. Įsivaizduokime tik gerai, kokiose aplinkybėse tai buvo įvykę.

Tauta, kultūriškai atsilikusi, tautiškai nesusipratusi, nete- kusi tradicinės savo inteligentijos, nes ši žuvo savo tautai, betar- naudama svetimiems dievams, — tokia tauta nustoja vienos iš svarbiausių priemonių užpildyti šitas spragas kaip tik tuo laiku, kai visame pasaulyje smarkiai eina tautinis atbudimas ir kilimas tose tautose, kurios buvo kultūriškai atsilikusios arba tautiškai nesusipratusios. Koks tat apmaudas turėjo graužti kiekvieną susipratusį lietuvį matant, kaip tautos budeliai plėšė iš tautos rodos paskutinę išganymo priemonę!

Tiesa, rusų valdžia tarsi paliko lietuvių tautai išeitį iš šitos keblios padėties, leisdama, ir ne tik leisdama, bet ir proteguo- dama, lietuviškų knygų spausdinimą rusų raidėmis, vadinamąja „graždanka“. Rusų valdžios užmačios buvo visai permatomos: rusiškoji „graždanka“ turėjo tarnauti įrankiu lietuvių tautai iš pradžios suartinti su rusų kultūra, o paskui ir visai surusinti.

Tokiu būdu prieš lietuvių tautą buvo atsistojusi šitokia tra- giška alternatyva: arba išsižadėti legalios savo spaudos, bet tuomet dar labiau pagilinti taip pavojingą tautai kultūrinį atsilikimą,

*| Kalba, pasakyla per iškilmingą ateitininkų susirinkimą, įvykusį Kaune 1929. V.9. Spausdinta Židinyje 1929 m. 5—6 nr., 462—465 p.

— 134 —

arba prisiimti rusiškąją „„graždanką“, bet tuomet šituo oportu- nistišku žygiu pastūmėti tautą eiti tuo klastingu keliu, kurį buvo jai paruošusi rusų despotija. Pirmuoju atveju perspektyva ne- galėjo būti labai viliojanti jau todėl, kad spaudos uždraudimas atėjo tuoj po lenkų nevykusio sukilimo, kai rusų reakcija ir teroras itin siautė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Sunku tat buvo tikėtis greit ir lengvai atkovoti savo spauda. Žodžiu tariant, tamsi ateitis turėjo tuomet slėgti lietuvių sielą, tarsi paniuręs dangus, kuriame nematyti nė vieno vilties spindulėlio. pranašau- jančio artimą giedrą.

Antruoju, t. y. oportunizmo, atveju perspektyva buvo nege- resnė. Leiskime, kad lietuvių tauta būtų nuėjusi rusų siūlomo kompromiso keliu. Ar tai reiškė, kad ji iš tikro būtų pasinaudojusi savo spauda taip, kaip jai būtų pageidaujama? Visų pirma rusų cenzūra žymiai būtų aprėžusi spaudos naudojimosi laisvę, o antra vertus, patyrusi, kad lietuviai pasinaudoja rusų „graždanką“ kultū- riniam savo kilimui ir tautiniam susipratimui, rusų valdžia neabe- jojant būtų radusi savo despotizmo arsenale tinkamų priemonių šitam judėjimui kliudyti. Bet, kas svarbiausia, lietuvių tauta būtų atsistojusi į tautinių kompromisų kelią, kas būtų reiškę susilp- nėjimą tautos pasiryžimo būti kultūriškai nepriklausomai, būti moraliai nepalenkiamai, apsaugoti savo valią į pergalę, į laimė- jimą. Žodžiu tariant, oportunistiškas kompromisas su rusų valdžia ne tik būtų buvęs nesėkmingas, bet jis dargi būtų buvęs tautos nusižengimu prieš savigarbos pareigą ir prieš savo nepriklau- somą ateitį.

Lietuvių tauta garbingai pasirinko pirmąjį erškėčiais nu- klotą kelią, — kelią, žadėjusį iš pat pradžios didvyrišką kovą. prometėjiškus kentėjimus, bet ir galutinio išsivadavimo viltį, nes kiekvienas tvirtas pasiryžimas laimėti yra iš esmės laimėjimo pradžia. Ir mes galime būti dėkingi Apvaizdai, nulėmusiai mūsų tautai šitą kovos bei skausmo kelią. Minėdami šiandieną spaudos atgavimą, įvykusį prieš 25 metus, mes iš tikrųjų turime minėti ir pagerbti tuos, kurie kovojo už spaudos laisvę, nenorėdami nurimti brutalios prievartos atmosferoje. Jie pirmi stojo į ak- tyvią kovą už nepriklausomą tautos gyvenimą ir savarankišką kultūrinį reiškimąsi, duodami mums nepamirštiną pavyzdį ir pa- likdami tautai garbingos ateities testamentą.

Labai reikšmingas yra faktas, kad mūsų tautinio atgimimo pradžia yra įvykusi kaip tik spaudos uždraudimo laikotarpyje.

— 12)

Vadinasi, rusų prievarta neįstengė užgniaužti tautos atbudimo iš ilgo snūduriavimo. Greičiausia rusų priespauda bus labiau su- kiršinusi lietuvių tautos sąmonę ir pakėlusi tautinį susipratimą, iššaukdama pasipriešinimo reikalą lietuvių tautoje. Tai yra išro- dymas to fakto, kad kiekviena prievarta neatsiekia savo tikslo ir suteikia net priešingų išdavų, jei jai sugebama pasipriešinti ir nesusidemoralizuojama oportunistiškame servilizme.

Apskritai, spaudos draudimo istorija, su jos brutalia prie- varta iš vienos pusės ir didvyriškomis kovomis iš antros, yra mums labai naudinga pamoka, kurios mes neprivalome pamiršti nei dabar nei ateityje. Šita istorija mus pamoko visos eilės tiesų moralinio ir praktiško pobūdžio.

Visų pirma, ji mums gyvu pavyzdžiu įrodo, kad brutalios nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač, kai šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias teises, serviliškas nusilen- kimas prieš ją, arba net kompromisas su jąja yra mažiau nau- dingas, negu griežtas, pirmu net pažvelgimu visai nenaudingas, pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilen- kimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja žmones moraliu at- žvilgiu ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei visuomeninei akcijai.

Šitos tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad ap- skritai visuomeniniame gyvenime bei veikime galima apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvai- riausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų in- teresų, kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti žmonių interesus ir taktikos priemones. bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, yra iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir yiū net nusižengimas.

Antra, ko moko mus mūsų spaudos draudimo istorija, yra tai, kad didelis įsitikinimas savo tiesoje ir tvirtas pasiryžimas laimėti kovą su despotiška prievarta turi anksčiau ar vėliau baigtis pergale ir triumfu. Bet, žinoma, šitokis laimėjimas neapsieina be sunkaus darbo, be brangių aukų, be kentėjimo, be susigrū- mimo su apginkluotu prievarta priešininku.

Ir dar mus moko spaudos draudimo istorija, kad tauta bręsta nepriklausomam gyvenimui arba šitą nepriklausomą gy- venimą sugeba išlaikyti tik tol, kol ji tikrai myli savo laisvę ir

— 126 —

yra pasiryžusi ją ginti visomis savo pajėgomis. Tauta, nustojusi verguvėje laisvės meilės, yra, vieno istoriko pasakymu, sušunėjusi tauta, neverta nepriklausomo gyvenimo.

Atsiminti šitą mūsų istorijos pamoką, palaikyti ją savo dvasioje per visą gyvenimą, ir padaryti iš jos prideramų išvadų, yra mūsų prievolė, yra, taip sakant, atsilyginimo kaina atžvilgiu į tuos, kurie sudėjo brangias aukas kovoje už spaudos laisvę ir tuo pačiu už mūsų būsimą nepriklausomumą. Šita pamoka itin svarbi yra mums todėl, kad vergiško servilizmo pavojus dėl įvairių priežasčių yra mūsų tautai labai didelis. k

Visų pirma, mes dar nesuskubome visai išsiemancipuoti nuo tos nelaisvės, kuri slėgė mūsų tautos dvasią ir varžė jos kūną per keletą šimtmečių. Iš pradžios lenkų politikos įtaka, ėjusi sumu- žikinimo linkme, paskui rusų biurokratinio despotizmo jungas, turėjęs nukultūrinimo tendencijos, laikė mūsų tautą žiauraus pavergimo stovyje. Baudžiava, taip dar neseniai pasidariusi pra- eities faktu, negali dar šiaip ar taip nesireikšti mūsų tautos būde ir įpročiuose. Servilizmui palanki dirva istorijoje susidarė dar todėl, kad mes neturėjome joje tikrai riteriško periodo, ir kad tie- mūsų visuomenės sluoksniai, kurie savo socialine padėtimi buvo pašaukti atsispirti miesčioniškumo dvasiai ir sudaryti moraliai ir intelektualiai laisvos inteligentijos kadrą, nutauto, pasidavę sveti- moms kultūrinėms įtakoms.

Bet ir dabartis sudaro nemaža pavojų laisvam mūsų tautos apsisprendimui ir išsiemancipavimui iš dvasios verguvės. Apsupti didelių ir žymiai stipresnių, agresyviai nusiteikusių, kaimynų. mes nuolatos turime drebėti už savo nepriklausomumą, ir kartais esame verčiami daryti kompromisų, užuot stojus į nelygią kovą. Tokiose aplinkybėse susidaro labai palanki atmosfera serviliz- mui augti.

Servilizmo pavojus dar labiau didėja todėl, kad visa val- dymo linkmė šiuo laiku ne saugoja tautą nuo vergiško servi- lizmo, bet kaip tik šiam pataikauja. Pakanka tik įsisąmoninti, kokia oficialinė ideologija aidėte aidi mūsų visuomenės gyvenime, kad įsitikrintume, jog mes einame į dvasios verguvę. Ar mums neįrodinėja oficiozo skiltys, kad tikrai laisvos yra tik laukinės tautos, ir kad kultūringos tautos yra labiau suvaržytos, negu kokios kitos? Ar mums neskelbiama, kad kultūrinė autonomija, pagrįsta laisvu kultūriniu apsisprendimu, yra susiskaldymo veiksnys? Ar mums neskiepijama nepasitikėjimo įvairiomis visuo-

— 127 —

meninės savivaldybos lytimis ir ar ne labiau propaguojama biuro-- kratinė nuožiūra, negu visuomenės savarankiškumas ir veikli ini-

ciatyva? Ar mes neįskaitome kasdieną oficialaus pasibaisėjimo aiškia nuoseklia aktyvia katalikų pasaulėžiūra ir savarankišku

katalikų susiorganizavimu, nepalenktu biurokratinei priežiūrai ir

liberalizmo aprobatai?

Išvada iš čia tegali būti viena: ten, kur verčiamasi prie- varta, norima vergų. Ir gal būt niekados mums nebuvo tokio didelio dvasios verguvės pavojaus, kaip šiuo metu, kai šitas pa- vojus slenka nejučiomis, prisidengęs gražiais žodžiais ir savais tautiškais rūbais. Tokiu metu prisiminti mūsų kovotojų už spaudą pamokomą pavyzdį itin yra savo vietoje. Nuo jų, kurie sykiu su knygomis nešė mums laisvę, mes turime šiandieną pasimokyti didvyriško pasiryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamo patvarumo, laisvės meilės, ir verguvės neapykantos. Minėdami mūsų tautos knygnešius, mes tuo pačiu ryžiamės eiti jų garbin- gomis pėdomis ir pasižadame niekados nevergauti dvasios servi- lizmui. Rinkdamiesi šitą kelią „per skausmą į garbę“, mes drįs- tame kiekvienam mūsų tautos dvasios pavergėjui pasakyti sykiu su poetu: „Kad tu, gude, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori. bus kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori!“

VII. Vedamosios idėjos Moterų klausimui

spręsti *)

I. Siekiamasis tikslas. — Moterų klausimas galima būtų laikyti išspręstu tada, kai moteris, dirbdama normaliai tiesioginio savo pašaukimo srityje ir atsitiktinai bendrose su vyrais pro- fesijose, turėtų visas sąlygas:

jo

atsiekti maksimalinį individualinės savo asmenybės iš- vystymą;

laisvai apsispręsti, pasirenkant savo gyvenimo karjerą; kuriamai ir vienodai vertingai su vyrais pasireikšti parink- tojoje savo veikimui srityje;

laimėti savo darbui šeimoje lygų moralinį bei materialinį pripažinimą su visuomeninėmis profesijomis;

naudotis lygiomis su vyrais moralinėmis ir visuomeninėmis teisėmis bei prievolėmis.

II. Vykdomosios priemonės. — Norint sudaryti visas sąlygas moterų klausimui patenkinamai išspręsti, reikalinga:

L.

mažinti moterų ambicija ir didinti jose tikros savo vertės pajautimas;

„ individualizuoti moterų auklėjimas bei lavinimas pagal jų

lyties skirtingumą ir pašaukimo uždavinius;

„ išvystyti maksimalinis kuriamasis moters veiklumas tiesio-

ginio jos pašaukimo srityje;

„ dirbant šeiminio pašaukimo darbą, vengti konkurencijos su

vyrais visuomeninių profesijų srityje;

.„ visuomeniškai vertinti, teisingai atlyginti ir juridiniu būdu

laiduoti šeiminės moters pareigos;

. įsąmoninti visuomenėje supratimas, kad ne pareigų vieno-

*) Vedamosios mintys pasikalbėjimui, ivykusiam Ateitininkių šeimotyros

„būrelyje 1927 m. kovo mėn.

— 129 —

dumas, bet vienodas įvairių pašaukimų vertingumas yra pagrindas tikrai vyrų ir moterų lygybei;

„ atidaryti laisvam moters pasirinkimui visos visuomeninės profesijos, kurios tik neprieštarauja specifinei moters pri- gimčiai, ir duoti jai galimybė lygiai pasiruošti su vyrais. bet sykiu reikalauti už vienodą atlyginimą ir vienodo pro- duktyvumo;

8. moterys, neinančios į šeiminį pašaukimą iki 25 metų im-

tinai, pašaukti į kultūrinį visuomeninį darbą panašiomis sąlygomis, kaip vyrai yra šaukiami į karo tarnybą.

VIII. Išvidinis moters atsivadavimas, kaipo tikros jos emancipacijos pradžia *)

I. Kuo turi prasidėti tikras žmogaus atsivadavimas nuo bet kurios verguvės?

w

1. Vidaus nelaisvė yra blogiausia verguvės rūšis, kuria tvirtai laikosi kiekviena kita einanti iš šalies prievarta.

2. Jokia einanti iš šalies prievarta negali neribojamai trukti, jei pavergtieji atsivaduoja iš vidaus ir sąmoningai gina savo laisvę ne kaip maištingi vergai, bet kaip turį savo vertės pajautimą asmenys.

3. Tikros savo vertės pajautimas yra pirmutinė laisvo apsi- sprendimo sąlyga, nes žmogiškosios prigimties protingumas yra žmogaus laisvės pagrindas.

4. Tikras savo vertės pajautimas, besiremiąs žmogiškosios asmenybės protingumu, reikalauja nuo žmogaus vadovautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais ir realizuoti racionali gyvenimo tvarka.

II. Kame glūdi moterų verguvės pagrindas ir kuo šita ver- guvė reiškiasi?

5. Giliausias moters nelaisvės ir įvairaus pavergimo šaltinis. yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma neįgauna nie- kados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai bei sąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais.

6. Vietoje tikro savo vertės pajautimo moteris turi daž- niausiai daug tuščios ambicijos, kuri, kaipo pirmojo jausmo kari- katūra, yra su juoju žmoguje atvirkščioje proporcijoje.

7. Geriausiu tuščios ambicijos, nesutariančios su tikru savo vertės pajautimu, įrodymu yra įvairios falsifikavimosi rūšys, ku-

*) Vedamosios mintys pasikalbėjimui, įvykusiam Ateitininkių šeimo- lyros būrelyje 1927. XI. 27. Spausdinta Židinyje 1927 m. 11 nr. 331—328 p.

— 131 —

rios prasideda paprasta pudra ir baigiasi tirštais dažais ir stam- biais erzacais, ir kurios yra vartojamos labai žymios dalies vadi- namųjų kultūringų moterų.

8. Tuščią ambiciją ir sykiu stoką padorumo bei savo vertės pajautimo įrodo taip praplitęs tarp vadinamųjų kultūringų mo- terų palinkimas giliai dekoltuotis ir šiaipjau stengtis patikti vy- rams išviršinėmis moteriško savo kūno savybėmis.

9. Tiek dažnas nekritiškas pasidavimas mados hipnozei yra geriausias pavyzdys tų atsitikimų, kai moters nesivadovauja gy- venime bei veikime racionaliais motyvais ir susižavi tuo, kas nėra nei protinga, nei padoru, nei tikslinga, nei estetiška.

'10. Nesupratimas reikalo racionaliai apvaldyti emocianalinį savo pobūdį, kuris, atpalaiduotas nuo sąvaržų, reiškiasi paprastai smalsumu, plepumu, pavydumu, nepagrįstomis simpatijomis ir antipatijomis, nepateisintomis užgaidomis ir neprotingais įpro- čiais, esti priežastimi tos neracionalios gyvenimo linijos, kuri nesu- derinama su savo vertės pajautimu ir laisvu apsisprendimu racio- naliais motyvais, ir kuri taip dažnai padaro iš moters gyvenimo "aklų nuotykių ir nenuoseklių žygių krūvą (neigiamoji emociana- lumo pakraipa).

11. Kraštutinių ir nekritiškų emancipančių nusistatymas suniveliuoti moteris su vyrais ir priversti jas pildyti gyvenime tuos pačius uždavinius, kuriems tarnauja vyrai: a) nesutinka su tikru moteriškosios vertės pajautimu, nes pažemina lygiai aukštą, kaip vyro, moters pašaukimą, b) yra netikslingas, nes verčia moterį konkuruoti su vyrais tiesioginio jų pašaukimo srityje, c) yra neteisingas, nes neįvertina ir tinkamai neatlygina moters darbo tiesioginio jos pašaukimo srityje, d) yra kenksmingas fizi- niam, kultūriniam ir religiniam visuomenės gyvenimui, nes ardo šeiminį gyvenimą, kuris yra tvirčiausias pirmojo pagrindas.

III. Kuo turi pasireikšti išvidinis moters atsivadavimas?

12. Tikra moters emancipacija, visai teisingai neatsisakanti nuo reikalavimo moterims lygių su vyrais moralinių bei visuo- meninių teisių, turi prasidėti nuo įsigijimo tikros savo vertės pa- jautimo ir nuo išvidinio atsivadavimo iš prievartos visų tų veiks- nių, kurie taip dažnai neleidžia moterims vadovautis savo gyve- nime bei veikime racionaliais motyvais.

13. Tikros savo vertės pajautimas bus moters igytas tada, kai ji, tarp kitko, a) auklėjimusi bei lavinimusi įgaus pilną žmo-

— 132 —

giškosios asmenybės sąmonę, b) kovos su tuščios ambicijos už- gaidomis, c) laikys savo veidą ir šiaip jau išvaizdą neliestiną falsifikacijos tikslais, d) aukštai vertins moteriškąjį savo pašau- kimą ir reikalaus jam pagarbos ir tinkamo pripažinimo iš vyrų pusės, e) atsisakys nuo noro patikti vyrams nepadoriomis prie- monėmis, f) reikalaus iš vyrų tos pačios seksualinės doros, kokios kad paprastai vyrai iš jos reikalauja, g) saugos savo žmogiškąją individualybę nuo pavergimo vyriškai prievartai, mados hipnozei, neracionaliems gyvenimo įpročiams ir t.t.

14. Sugebėjimas laisvai apsispręsti ir sąmoningai vado- vautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais tegali ateiti moteriai sykiu su tinkamu būdo lavinimu, pagrįstu tokiu emocionalinės jos prigimties išauklėjimu, kuris suteiktų jos valiai viltingą atramą turtingoje aukštųjų jausmų kultūroje (teigiamoji emocionalumo pakraipa: jautri intuicija ir entuziastiška širdis).

IX. Estetinė ateitininkų ideologija *) (Projektas) 4

a. Grožis

1. Grožis yra daikto tobulumo spindėjimas pro išviršinę jo formą, arba lytį.

2. Daikto tobulumas gali būti fizinis, metafizinis, psichinis, moralinis, kultūrinis, religinis ir t.t. ir yra ne kas kita, kaip daikto atitikimas savo normų, turinčių giliausias savo šaknis amžinoje Dievo esmėje.

3. Grožio kriterijai yra subjektyviniai ir objektyviniai: sub- jektyviniu grožio kriterijumi eina estetinė emocija, kaipo malonus pergyvenimas, pagrįstas daikto gražumo nuvokimu; objektyviniu grožio kriterijumi eina daikto objektyvinė savybė, atitinkanti ob- jektyviai konstatuotus estetikos principus.

4. Dailiajai lyčiai objektyviai reikalingi: a. atbaigta orga- niškoji visuma (integritas, sive perfectio), b. vienybė įvairumoje (ordo aestheticus), c. deramoji proporcija (harmonia), d. skaidrus įsigalėjimas apvaldytoj medžiagoje (splendor formae).

b. Menas ir kūryba

1. Menas, plačiai suprantamas, kaipo vykęs priemonių pri- taikymas tikslui, gali būti skirstomas į nedailųjį, pritaikomąjį ir dailųjį meną: pirmasis nieko bendro su grožiu neturi, pavyz- džiui, strategija, ugdymas; antrasis pritaiko estetines normas iš esmės neestetiniams tikslams, pavyzdžiui, iškalba; trečiasis turi tiesioginiu savo tikslu grožį, kad ir panaudojamą kartais utilita- riniams tikslams, pavyzdžiui, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika. Kai kalbama apie meną apskritai, dažniausiai turima galvoje dailusis menas.

*) Spausdinta Ateityje 1932 m. 5 nr., 218—221 p. ir Židinyje 1932 m. . 4 nr., 364—367 p. Po to daryta pataisų pagal kritiškas pastabas, kurių autoriui teikėsi padaryti gerb. prel. A. Dambrauskas.

— 134 —

2. Dailusis menas gali būti suprantamas trejopa prasme: subjektyvine, aktyvine ir objektyvine; menas subjektyvine prasme yra sudėtingas menininko nusiteikimas, kuris vadovauja jam dai- liųjų daiktų kūryboje; menas aktyvine prasme yra dailioji kū- ryba, arba kuriamasis grožio realizavimas konkretiniu pavidalu; menas objektyvine prasme yra ne kas kita, kaip dailiosios kū- rybos išdavos, arba meno kūriniai.

3. Menas subjektyvine prasme, arba meniškas nusiteikimas, reikalauja šalia įgimtų meniškų palinkimų dar išlavinimo: a. este- tinio skonio, b. estetinio sprendimo, c. atgaminamosios (repro- duktyvinės) bei kuriamosios vaizduotės ir d. sugebėjimo techni- nėmis priemonėmis realizuoti meno kūrinį.

4. Menas aktyvine prasme, kaipo turinti savo tikslu grožį žmogiškoji kūryba, apipavidalina kokią nors medžiagą dailiąja lytimi pagal menininko įsivaizduojamą idealinį pirmavaizdį, glū- dintį giliausiomis savo šaknimis Kūrėjo esmėje, naudodamasis tam tikslui vaizduojamojo konkretizavimo priemonėmis.

5. Dailioji kūryba yra kūryba tikriausia to žodžio prasme, nes ji gamina daiktus, turinčius reikšmės jau dėl vieno tik savo konkretinio, grožiu nešino, pavidalo.

6. Tikras dailiosios kūrybos pateisinimas yra tas, kad jos kuriamas pagal įsivaizduojamą idealinį tipą konkretinis pavidalas gali ir privalo patiekti meniškąjį grožį, kurio neįstengia realizuoti gamta be žmogaus pagalbos.

2. Objektyvus meno kuriamojo grožio pagrindas pareina nuo tų pačių normų ką ir gamtos grožis, bet subjektyviai meno kūrinį apsprendžia iš vienos pusės psichologinės grožėjimosi ypa- tybės, o iš antros pusės — vaizduojamojo išreiškimo priemonės (homo additus naturae).

8. Menas objektyvine prasme, arba sukurtosios meno daile: nybės, būdamos tyrinėjamos estetikos mokslo priemonėmis (ste: bėjimas, palyginimas, apibendrinimas ir t.t.), patiekia moksliškai pagrįstų davinių ne tik estetinėms kūrybos normoms, bet ir rei: kiamiems menininko nusiteikimams nustatyti.

c. Kūrinio lytis ir turinys 1. Nors grožis glūdi formalinėje priežastyje, būtent, lytyje, vis dėlto grožiui anaiptol nėra abejingas ir apipavidalinamasis turinys, nes tik žmogiškai